Re­gis, čia pat jau pa­bai­ga. Ir ji la­bai džiu­gi­na. Ži­no­ma, ne pa­va­sa­rio, o moks­lo me­tų pa­bai­ga. Taip no­ri­si jau nu­leis­ti ran­kas ir vis­ką pa­baig­ti, at­si­pa­lai­duo­ti, pa­si­ner­ti į gam­tos tei­kia­mus ma­lo­nu­mus bei pa­ten­kin­ti sa­vo po­rei­kius.

 

Bet kal­bė­ti leng­va, pa­sa­ky­ti, kad no­riu moks­li­ni­mo­si pa­bai­gos, taip pat ne­sun­ku. Ta­čiau, ge­riau pa­gal­vo­jus, ne­ži­nai, ką rei­kės veik­ti. Da­bar, ži­no­ma, dėl to nė vie­nas ne­su­ka­me gal­vos, nes ži­no­me, kad bus ste­buk­lin­gas lai­kas – va­sa­ra. Bet vė­liau? Na, ta­da, kai baig­si­me mo­kyk­lą, gal­būt ir aukš­tuo­sius ar ne to­kius aukš­tus moks­lus. Kas bus ta­da?

 

Tik­riau­siai to­kie gy­ve­ni­miš­ki klau­si­mai už­klum­pa tik nak­tį ar skam­bant ly­riš­kai mu­zi­kai. Tuo me­tu su­si­mąs­tai apie sa­vo at­ei­tį. No­ri­si pa­sa­ky­ti, kad at­ei­tis po ma­no ko­jom, bet nie­ka­da ne­ži­nai, ko­kių ne­ti­kė­tu­mų ga­li su­lauk­ti. Ta­čiau no­ri­si iš­mok­ti ap­si­spręs­ti, ap­skai­čiuo­ti sa­vo ga­li­my­bes, o to ga­li iš­mo­ky­ti tik pat­s gy­ve­ni­mas.