Zarasų krašto garbės piliečio Gintauto Želvio pareiškimas rajono Savivaldybės Tarybos nariams ir visiems zarasiškiams

• Spausdinti

Brangūs Kraštiečiai,

Šiuo nelengvu ir skaudžiu mums visiems laikotarpiu, leisiu sau tarti keletą žodžių.
Gimiau ir augau Zarasų krašte. Dirbant Vilniaus valstybinėje Filharmonijoje ir Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, tapau nepageidaujamu asmeniu tuometinei valdžiai, nes neatitikau jos reikalaujamų standartų. Negalėjau paminti žmogiškų vertybių. Negalėjau apgaudinėti, naudotis darbo padėtimi, vogti. Mane atleido su „vilko bilietu“ iš Valstybinės Filharmonijos direktoriaus pareigų ir netekus darbo grįžau į Valstybinę konservatoriją, dėstytojo pareigoms. Tuo metu turėjau apgintą daktarinę disertaciją (pagal tų metų klasifikaciją, kandidatinę menotyros mokslų disertaciją) ir du užbaigtus aukštuosius išsilavinimus – fortepijono ir operinės režisūros specialybėse. Eilinio kvalifikacinio konkurso metu aukštojoje mokykloje nepraėjau konkurso dėstytojo pareigoms užimti ir atsidūriau gatvėje. 1984 metais prieš savo valią turėjau išvykti iš Lietuvos. Smulkiau apie šį savo gyvenimo laikotarpį rašiau Zarasų rajono spaudoje. Niekada neminėjau mano likimo organizatorių pavardžių, nors daugelis iš jų, atkovojus Lietuvai Nepriklausomybę, užėmė atsakingas pareigas. Skaičiau ir skaitau, kad gyvenimas atrenka grūdus nuo pelų, o istorija duoda savo vertinimą.

Visą savo gyvenimą išeivijoje dirbau ne tik savo tiesioginį darbą, bet ir tarnavau Lietuvai. Dariau viską, kas buvo įmanoma mano jėgoms ir užimamai padėčiai, kad aukščiausio lygio atlikėjai koncertuotų Lietuvoje, muzikiniai kolektyvai dalintųsi savo menu su Lietuvos žmonėmis, būtų leidžiamos knygos, garsinančios Lietuvą pasaulyje, atveriančios pasaulio visuomenei ypatingą vietą, kurią užima Zarasų kraštas. Rūpinausi, kad talentingas Lietuvos jaunimas gintų mokslines disertacijas, mokytųsi pas geriausią pasaulyje profesūrą ir būtų Lietuvos kultūros šviesuliais. Dariau ir darau viską, kad mano gimtasis kraštas Zarasai, mano gimtinė pirmoje eilėje, būtų garsinama, jos kultūra puoselėjama, tautinė savimonė brandinama. Daugelis Tarybos narių dalyvavo mano surengtuose renginiuose: koncertuose, operiniuose spektakliuose, mokslinėse konferencijose, koncertinėse gastrolėse.

Didžiąją savo gyvenimo dalį, pragyvento išeivijoje, be jokio atlyginimo rūpinausi visos Rusijos lietuvių — nuo Sankt Peterburgo iki Sibiro platybių ir Šiaurės grožybių — dvasiniu, materialiniu bei emociniu gerbūviu, kad lietuvis negyvendamas Lietuvoje, galėtų būti lietuviu, kad kiekvienas Lietuvos tremtinio kapas būtų deramai prižiūrimas, kad Lietuvos sūnūs ir dukros, atidavusios savo gyvenimą vardan Lietuvos ateities, būtų deramai pagerbti, jų vardai įamžinti.

Kaip vieną iš pavyzdžių, leiskit paminėti Lietuvos Šimtmečio jubiliejinius renginius. Rusijos lietuvių delegacijoje buvo aštuonesdešimt devyni žmonės. Paskutiniu momentu mes sužinojome, kad mums žadėtas finansavimas nebus skirtas. Išlaidas susietas su delegacijos atvykimu, jos dalyvavimu renginiuose Zarasuose ir Aluntoje, dalinai padengiau aš.

Dar keletas pavyzdžių, brangių mano širdžiai. Palaimintojo Teofiliaus Matulionio vardo koplyčia Sankt-Peterburgo Marijos ėjimo į Dangų bažnyčioje buvo įrengta Sankt-Peterburgo lietuvių bendruomenės iniciatyva. Liturginis stalas ir sakykla pagaminti Aluntos profesinės mokyklos jėgomis. Teofiliaus Matulionio altorinį paveikslą mano užsakymu ir už mano pinigus nutapė Sankt-Peterburgo Dailės Akademijos profesorius. Paveikslą pašventino Kauno Metropolitas Lionginas Virbalas Sankt-Peterburge, vykstant Kauno miesto kultūros dienoms. Paveikslo autorinę kopiją padovanojau Aluntos Profesinės mokyklos Direktoriui Vladui Pusvaškiui Sankt-Peterburgo lietuvių koncerto metu, Aluntoje. Mano intencija buvo, kad Palaimintojo Teofiliaus Matulionio koplyčia būtų įrengta Aluntos bažnyčioje, įamžinant Palaimintojo krikštijimo vietą.

Sankt-Peterburgo lietuvių bendruomenės iniciatyva, Zarasų miesto vadovybės bei Zarasų Rotari klubo pastangomis buvo pagamintas kapinių kryžius. Zarasų miesto delegacija, vadovaujama Miesto Mero Nikolajaus Gusevo, pastatė kryžių Sankt-Peterburgo kapinėse. Jį pašventino Rusijos Katalikų Metropolitas Paulo Pecci. Šiandien liaudyje šios kapinės vadinamos „lietuviškomis kapinėmis“. Kryžiaus autoriaus vardas ir Zarasai įamžinti kryžiaus postamente. Šiai dienai lietuviškas Zarasų kapinių kryžius yra aukščiausias taškas kapinių erdvėje ir matomas visame kelių hektarų kapinių plote.

Niekada neskaičiavau nei savų kaštų, nei laiko, garsindamas Lietuvos vardą, pagerbiant iškilius lietuvius, tapusius žinomais visam civilizuotam pasauliui. Darbas, kuris šio meto apystovomis atliekamas, reikalauja asmenybės brandumo ir atsakomybės, teikiant ir vykdant sprendimus, turinčius išliekamąją prasmę Lietuvos šiandieniniame gyvenime ir sąlygojančius Lietuvos valstybės ateities vystymąsi.

Daugelį metų tenka gyventi išeivijoje, ne mano mylimoje Tevynėje Lietuvoje, bet mano širdis priklausė ir visada priklausys gimtajam Zarasų kraštui.

Pagarbiai,
Gintautas Želvys
Menotyros mokslų daktaras, profesorius
Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Seimo komisijos nario Rytų kraštams atstovo pavaduotojas,
Sankt Peterburgo nacionalinės kultūrinės autonomjos Prezidentas,
Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės Pirmininkas