Zarasai – kaskart vis kitokie

• Spausdinti

Zarasų kraštas traukia meno mylėtojus, poilsio ir ramybės ieškančius žmones. Dėl savo geografinės padėties šį miestą ypač pamėgo latviai. Šįkart papasakosime apie Zarasų krašto ambicijas ir galimybes bei kraštą kuriančius žmones.

Rugpjūčio 11–15 dienomis vyks Zarasų miesto šventė-festivalis „Zarasai 2023“. Čia vyks tautodailės, prekybos ir pramogų mugė, Zarasų garbės piliečio vardo paskelbimas, motociklų paroda bei jais atliekamų triukų pasirodymas, užsiėmimai vaikams ir jaunimui, XXXI tarptautinio festivalio „Žolynai“ atidarymas, tradicinės Žolinės eitynės, apeigos, parodų lankymas ir turtinga muzikinė programa. O jeigu seniai buvote Zarasuose, nuvykti ten tiesiog privalu – šis miestas labai maloniai jus nustebins.

Mokytoja, kuri griauna mitus

Pažintį su Zarasų kraštu pradedame nuo tų, kurie ugdo jaunąją kartą ir daro tai labai sėkmingai. Susipažinkime su pirmąja pašnekove – Zarasų profesinės mokyklos fizikos mokytoja Donata Radionova. „Su Zarasais mane sieja 16 metų istorija. Atvažiavau čia, nes ištekėjau už vietinio. Pati esu kilusi iš Varėnos – taip pat nedidelio miesto. Studijavau Kaune, po studijų jame ir gyvenau, bet visada žinojau, kad šeimą noriu kurti mažame mieste. Kodėl? Nes galėjau palyginti didelio miesto trūkumus ir mažo miesto pranašumus. Jauniems žmonėms dideliame mieste gerai, bet kai turi šeimą, vaikų poreikiai – pirmoje vietoje, o mažame mieste ir patogiau, ir saugiau. Iš vieno Zarasų galo iki kito galima nueiti per 10 minučių, tad vaikai patys gali eiti iš mokyklos į popamokines veiklas, meno mokyklą“, – dėsto pašnekovė.

Pasak mokytojos, nors dideliuose miestuose vaikai gali lankyti prestižines mokyklas ir įvairius būrelius, nuvertinti mažų miestų galimybių nevalia. „Kai atvažiavau į Zarasus, popamokinės veiklos tikrai buvo mažiau, vaikai turėjo mažiau galimybių save realizuoti, vystyti gabumus, bet daug kas pasikeitė – turime didžiulę neformaliojo švietimo pasiūlą. Tie vaikai, kurie nori, lanko net ne vieną ar du, o tris ar keturis būrelius ir suspėja atlikti namų darbus ir dar pailsėti“, – sako D. Radionova.

Mokytoja ne tik moko fizikos, profesijos dalykų, bet ir veda „Nepatogaus kino“ būrelį, kuruoja atradimų klubą „Eureka“, kurį ji įkūrė tam, kad įrodytų, jog fizika ir gamtos mokslai nėra nei sudėtingi, nei nuobodūs. „Pamokose mus riboja programos ir laikas. Ne visada spėjame aprėpti visą apimtį, o neformali veikla tas programas puikiai papildo per veiklą, kūrybą, konstravimą, bendravimą. Stengiuosi išmokyti mokinius ne tik spręsti uždavinius, kelti kritinius klausimus, bet ir mokyti taip, kad pats procesas būtų smagus. Be to, mano mokiniai žino, kad fizikos mokytis nereikia – ją reikia suprasti“, – pabrėžia D. Radionova.

Pašnekovė primena dar vieną visuomenėje gajų mitą – esą profesines mokyklas renkasi ne tokie gabūs vaikai. „Ir vėl sakau, kad netiesa. Mūsų profesinių mokyklų suoluose sėdi ir labai gabių vaikų. Tai šiemet įrodėme ir „Steam Team“, nacionaliniame jaunųjų inžinierių čempionate. Mūsų komanda iš 10a klasės užėmė antrą vietą tarp visos Lietuvos komandų“, – didžiuojasi pedagogė.

Lietuviškai turkiška idilė

Zarasai gali didžiuotis kūrybingais mokytojais ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Tokiu mokytoju yra Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos anglų kalbos mokytojas turkas Evtimas Nevenovas (turkiškas vyro vardas – Senol Abbasoglu). „Esu turkas, gimęs Bulgarijoje. Kai man buvo treji metai, mūsų šeima išvyko gyventi į Stambulą, kur aš ir užaugau. Būdamas jau suaugęs, 28 metų, išvykau į Maltą, kur praleidau dar šešerius metus: saulė beveik visus metus, geras oras, be to, ten susipažinau ir su savo būsima žmona Kristina iš Zarasų. Galvojome apie dideles vestuves, bet staiga prasidėjo pandemija. Tuo metu buvau išvykęs į Stambulą, Kristina – į Zarasus. Taip praleidome pusmetį. Tuomet ir vėl susitikome Maltoje. Situacija pasaulyje buvo sudėtinga, daug neapibrėžtumo. Suvokėme, kad didelių vestuvių su šeimomis iš Zarasų ir iš Stambulo bei draugais iš Maltos iškelti nepavyks, bet susituokti norėjome, tad susituokėme Maltoje. Buvo gal 60 ar 70 svečių. Pagal lietuviškas tradicijas tai yra nemažos vestuvės, bet Turkijoje į vestuves ateina 500–600 žmonių, tad vadiname savo vestuves kukliomis“, – savo gyvenimo istoriją pasakoja E. Nevenovas.

Pašnekovas pasakoja pats ruošęs maistą vestuvėms, abu su žmona papuošė vestuvių vietą, susirinko draugai ir buvo labai smagu. „Pandemija vis dar buvo kažkur šalia, keitėsi įvairūs apribojimai. Malta – sala. Nei išvažiuosi, nei pabėgsi, jeigu bus visai blogai. Zarasuose jau tuo metu buvau buvęs atostogų – sužavėjo nuostabi gamta, nuoširdūs žmonės. Tad nusprendėme pabandyti gyventi čia“, – šypsosi pašnekovas. Maltoje E. Nevenovas mokė anglų ir turkų kalbų. „Zarasai nedideli, kalbos sklinda greitai. Mokyklos direktorė išgirdo apie mane ir pasiūlė mokyti vaikus anglų kalbos, – sako pašnekovas. – Lietuviškai kalbu, bet dar sunkiai, su vaikais nebuvau dirbęs, tad iššūkių netrūko. Tačiau vaikams patiko, patiko ir man. Jau turime savo tradicijų, pavyzdžiui, po kiekvieno kontrolinio kitą dieną turime kino dieną, kai žiūrime filmus anglų kalba ir valgome spragėsius.“ Drauge su žmona E. Nevenovas Zarasų krašte statosi namus, kaip pats sako, vidury miško, ir kasdien džiaugiasi, kad viskas susiklostė būtent taip. „Po daugiamilijoninio Stambulo Zarasų ramybė yra tikra atgaiva. Jeigu norime miesto šurmulio, sėdame į traukinį ir važiuojame į Vilnių. Tačiau, kai Vilniuje pabūname ilgiau, sakau žmonai, kad jau užtenka, noriu miegoti ramybėje – grįžkime namo į Zarasus“, – prisipažįsta geros nuotaikos nestokojantis turkas.

Šašlykinių festivalis

Zarasuose sutikome ir daugiau aktyvių savo kraštą puoselėjančių žmonių. Vienas jų – Modestas Stumbrys. Zarasuose vyras gyvena trejus metus, tačiau puikiai įsiliejo į bendruomenę, kūrybinėmis idėjomis garsina kraštą visoje Lietuvoje. „Pats esu iš Rokiškio rajono. Vilniuje gyvenau 18 metų, bet vilniečiu savęs nevadinau. Žmona – iš Zarasų, tad dabar esu čia, nors iki tol nieko bendro su šiuo kraštu neturėjau. Šiandien vadinu save visateisiu zarasiečiu“, – pasakoja pašnekovas.

Vyras savo gyvenimą Zarasuose vadina gyvenimo dovana, nors sostinėje sekėsi puikiai, o veiklos vijo viena kitą. Tačiau, kaip pats prisipažįsta, nuolat įgyvendino bent kelis kūrybinius projektus, didelį krūvį lydėjo pervargimas. „Norėjosi ko nors kitokio, apčiuopiamo. Netikėtai pradėjau mokytis gaminti baldus. Persikėliau į Zarasus ir tapau baldžiumi. Gaminu baldus iš baldinių plokščių, vėliau norėčiau gaminti iš medienos, dar vėliau – užsiimti restauracija. Esu toks įdomus baldininkas: kai nuvažiuoju pas užsakovą, ne įkalbinėju jį gaminti naujus baldus, bet, priešingai, patariu pasvarstyti, ar tikrai reikia tų naujų baldų, gal verta pasilikti turimus, šiek tiek juos atnaujinti. Be to, tęsiu ir tas veiklas, kurioms daug savo laiko skirdavau anksčiau: pramogų, rekreacinių veiklų organizavimui, stovykloms, žygiams. Be to, esu komunikacijos specialistas, tad dirbu ir šioje srityje. Taip pat esu karys savanoris, vedu mokymus – gerųjų dalykų mokau jaunąją kartą. Ir tikiu, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai“, – šypsosi M. Stumbrys.

Ar lengva realizuoti tiek idėjų ir tiek veiklų Zarasuose? „Man Zarasai yra galimybių rajonas. Ir jeigu idėja atrodo sunkiai įgyvendinama, o dar kas nors man tai pasako, skubu įrodyti, kad yra priešingai“, – teigia pirmųjų pabėgimo kambarių Lietuvoje sumanytojas ir įgyvendintojas.

Beje, norintys pasilabinti su įdomiu idėjų žmogumi ir pamatyti, kaip jis įgyvendina dar vieną idėją, kviečiami į Zarasus rugpjūčio 19 d. – dalyvauti jo organizuojamame jau trečiajame Šašlykinių festivalyje! „Tai bus legendinis renginys, kuris į vieną vietą sukvies šašlykinių dievus bei paprastus mirtinguosius, ištroškusius pramogų“, – žada organizatorius.

Kaip kilo ši idėja? „Norėjau, kad Zarasuose vyktų renginys, kuris įprasmintų vasarą. Nors šašlykus vasarą kepame visi, Šašlykinių festivalio neorganizavo niekas, tad štai jį ir turime. Tiesa, net nesitikėjau, kad jis sutrauks tiek žmonių iš visos Lietuvos. Festivalyje gali dalyvauti visi: žmonės atsiveža užmarinuotų šašlykų, daržovių, dalijasi malkomis, šašlykinėmis, padeda vieni kitiems. Gera muzika, žaidimai vaikams, daug bendravimo ir bendrystės“, – festivalio nuotaiką nusako M. Stumbrys.

Išskirtinė galerija

Būdami Zarasuose būtinai apsilankykite dailininkų Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerijoje. Šių metų pavasarį atidaryta galerija traukia apsilankyti meno mylėtojus iš visos Lietuvos.

Didžioji dalis kūrinių yra sukurti pastaraisiais metais, mažai arba visai nerodyti, tačiau eksponuojami ir keletas ankstesnių, daugeliui pažįstamų kūrinių.

Š. Saukos ir N. Saukienės galerijoje yra įrengtos trys paveikslų salės, ekspozicija išdėstyta ratu. Galima pasirinkti, sukti į kairę ar dešinę pusę. Pasukęs į kairę žiūrovas iš karto susitinka su abiejų menininkų kūriniais, o pasukęs į dešinę pradedi apžiūrinėti ekspoziciją nuo pačios šviesiausios galerijos salės, kurioje sukabinti N. Saukienės darbai: čia pasitinka žolynai su juose žmogiškai įsitaisiusiomis lapėmis, išsikerojusiais alavijais ir viso šio pasaulio šeimininkais – vaikais.

Š. Saukos darbų salėje galima apžiūrėti didelio formato ir tirštų vaizdinių darbus, kuriuose netrūksta šiurpių ir kasdienių įvykių siužetų, sapnų ir haliucinacijų, pasirinkimo ir dvejonių.

N. ir Š. Saukai – žinomi Lietuvos tapytojai, apdovanoti valstybinėmis premijomis, už Zarasų krašto vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje 2014 metais paskelbti Zarasų krašto garbės piliečiai.

Meno ir poilsio sintezė

Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė sako rajoną matanti kaip traukos centrą tiek aktyvaus poilsio mėgėjams, tiek meno mylėtojams. „Gamyklėlės čia gali kurtis, bet nedidelės, o prioritetą vis dėlto teikiame žmonių poilsiui, sveikatingumui, kultūrinių idėjų realizavimui. Taip pat mums labai svarbu puoselėti paslaugų prieinamumą, kad atvykę žmonės čia jaustųsi gerai, galėtų judėti pėsčiomis, važinėti dviračiais, turėtų galimybę užsiimti skirtingomis veiklomis, rastų pakankamai poilsio vietų, rastų kur skaniai pavalgyti ir pan. Be to, svarbu išlaikyti natūralų gamtos grožį. Juk žmonėms nereikia vien išpuoselėtos, iščiustytos aplinkos – turi likti gražūs miškai, ežerai, kur gali pabėgti nuo miesto šurmulio“, – tvirtina pašnekovė.

N. Guobienė sako pastebinti, kad Zarasų rajoną atranda vis daugiau turistų, o kaimynai latviai Zarasus atradę jau seniai. Daugiau nei 80 tūkst. gyventojų turintis Latvijos miestas Daugpilis yra vos kiek daugiau nei 20 km atstumu nuo Zarasų.

Merė viliasi, kad artimiausioje ateityje Zarasų krašte bus pastatytas viešbutis su SPA, konferencijų salėmis – projektas jau pristatytas savivaldybei. Taip pat planuojamas statyti laisvalaikio ir sporto centras. Aktyviai galvojama, kaip plėtoti žiemos turizmą ir kokie traukos objektai galėtų atsirasti Zarasų rajone.

Tiesa, dar teks įveikti ir iššūkius. Zarasai jau 20 metų laukia aplinkkelio, nes per patį miesto centrą eina magistralinis kelias, kuriuo važiuoja vilkikai. Zarasiškiai skundžiasi sunkiasvorių transporto priemonių keliama tarša ir vibracija, nuo kurios net trūkinėja namų sienos. „Tas kelias mums yra rimta problema, nes kelia nesaugumą – juk per patį miesto centrą vienas paskui kitą važiuoja vilkikai. Bet nuolat rašome raštus, bendradarbiaujame su centrine valdžia ir tikimės, kad aplinkkelio statybos bus pradėtos“, – viliasi N. Guobienė.

Kokie žmonės renkasi Zarasų rajoną? „Šiuo metu pas mus gyvena 14 800 gyventojų. Turime aktyvias bendruomenes, kurios nuolat sugalvoja įvairios veiklos, rūpinasi savo aplinka. Iš tiesų labai malonu matyti drąsius, iššūkių nebijančius žmones, kurie renkasi Zarasus. Pavyzdžiui, iš JAV grįžo zarasiškis, rajono gilumoje nusipirko žemės ir plėtos verslą. Drąsu? Žinoma! Atvažiuoja pas mus žmonių iš Vokietijos, Norvegijos ir čia kuria savo gyvenimą, ką jau kalbėti apie vilniečius, kauniečius. Ir tokių turime daug“, – teigia rajono merė.

Pasak pašnekovės, labai svarbu, kad rajone būtų patogu gyventi. „Laukiame skirtingų sričių specialistų, žmonių, norinčių kurti verslą, turinčių įvairių idėjų. Sąlygos gyventi pas mus yra puikios. Be to, savivaldybė visada atvira tiems, kurie nori kurti kraštą drauge“, – sako N. Guobienė.

Straipsnio autorė Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Straipsnis publikuotas žurnale „Savaitė“ (Savaite Nr. 32 , 2023 m. rugpjūčio 10 d.).