„Lankau ganėtinai daug užsiėmimų: Zarasų meno mokyklos Dailės ir Muzikos skyrius, dar mokausi groti gitara privačiai, esu jaunimo laikraščio „Tu – ne vienas“ redakcijos narė – rašau straipsnius, rengiu kitas medžiagas... Norint visur galima suspėti. Ir suspėju, nes manau, kad lankyti popamokinius būrelius ar kitus užsiėmimus yra naudinga: visų pirma – plečiu savo akiratį, gaunu daug naujų žinių, išbandau įvairias galimybes, įgyju įvairios patirties, kurios ateityje galbūt prireiks; antra – ką nors įdomaus pradėjus vėliau sunku atsisakyti... Nors kartais, kai pernelyg pavargstu, norisi viską mesti, bet suprantu, kad gavau progą, šansą, kad antrąsyk to galiu negauti ir tada gailėsiuos nepasinaudojusi, nepabandžiusi“, – nuoširdžiai pasakoja šešiolikmetė Arianda.

Iš visos širdies jai pritariu. Drįstu teigti, kad aš ir pati esu ganėtinai užimta. Kaip ir Arianda, baigusi Meno mokyklos Muzikos skyrių iš karto įstojau į Dailės skyrių, draugės paraginta atėjau į „Tu – ne vienas“ redakciją, o jei po pamokų niekur nereikia skubėti, dažniausiai užsuku į sporto salę pažaisti tinklinio. Aš taip pat manau, kad turime išnaudoti visas progas, augti, tobulėti visapusiškai, be to, juk taip įdomu išbandyti kažką naujo.

Turime draugų, pažįstamų, kurie savo dieną papildo ir dar įvairesne veikla. „Lankau shotokan karatė ir šoku sportinius šokius. Viska suderinti spėju, bet namo grįžtu tik vėlai vakare. Jeigu reikėtų pasirinkti vieną iš užsiėmimų (na, jei pernelyg imtų nukentėti mokslai, kurie ir dabar truputį nukenčia, ypač kai reikia rengtis varžyboms), būtų sunku apsispręsti, nors prie širdies man labiau sportas, kuriuo užsiimu jau seniai ir jis man yra tapęs gyvenimo būdu. Šias veiklas pasirinkau todėl, kad jos man labiausiai patiko iš visų siūlomų, žinoma, ir dėl to, kad noriu pasiekti sporto aukštumų, laimėti daug apdovanojimų“, – atvirauja keturiolikmetis Deividas.

O štai penkiolikmetė Sandra sako pradinėje mokykloje lankiusi ir chorą, ir šokius, vėliau pradėjo mokytis dailės, bet ir vėl neiškentusi. „Visą laiką varžoma, nurodinėjama, mokoma negalėjau atsiskleisti, nors piešimą be galo mėgstu. Piešiu iki šiol, nors ir nebelankau dailės pamokų, dabar tai darau tiesiog savo malonumui. Džiaugiuosi, kad nereikia po pamokų skubėti į užsiėmimus, būti ten nustatytą laiką, nervintis dėl namuose laukiančios neparengtų pamokų krūvos. Susitelkiau į mokslus, man puikiai sekasi, piešiu, kada turiu laiko bei noro, ir visai nesikremtu, nors atsiranda mėgstančių man papriekaištauti, kad nelankau „šimto būrelių“ kaip kiti bendraamžiai...“

O juk iš dalies Sandra teisi. Kartais jauni žmonės neapskaičiuoja savo jėgų, griebiasi lankyti dešimtis būrelių, ant savo pečių užsikrauna didžiulį krūvį, o rezultatas – šiaip sau muzikantas, šiaip sau dailininkas, visai nekoks sportininkas... Gal tokiu atveju geriau pasirinkti vieną kurią patinkančią veiklą, atiduoti jai daugiau jėgų bei laiko ir kažko pasiekti, o ne visur lėkti, visko stvertis ir... nieko dorai nepadaryti.

Kaip ten bebūtų, bet niekada nepritarsiu tokiems jauniems žmonėms, kurie apskritai nieko papildomo nelanko, nesimoko, neplečia savo akiračio. Žinoma, kartais taip būna dėl objektyvių priežasčių. Antai mūsų pakalbinta keturiolikmetė Diana sakė negalinti to daryti, nes turi mažesnę sesutę, kurią jai tenka prižiūrėti po pamokų, ir tai atima kone visą jos laisvalaikį. Tačiau panašūs atvejai ne tokie ir dažni. Daug daugiau tokių jaunuolių, kurie paprasčiausiai niekuo nesidomi. Sportas, šokiai, muzika, dainavimas, automobiliai, begalė kitų užsiėmimų, bet jiems viskas neįdomu, nuoboooooodu... Tokiu atveju, manau, galima būtų imtis iniciatyvos, pasiieškoti sau patinkančios veiklos, susikviesti bendraminčius, o ne beprasmiškai leisti laiką sėdint namuose nuolat įkišus nosį į kompiuterį ir skųstis, kad Zarasuose nėra kas veikti.

Pradeda suktis naujas metų ratas... Visiems linkime atrasti įdomios ir prasmingos veiklos! 

Straipsnį parengė Viktorija BRATIŠKAITĖ,

bendraamžius kalbinti padėjo

Arianda GRIŠČENKO ir Laurynas MATIUKAS.