Verta padirbeti ne tik del pinigu
Devyniolikmete GIEDRE, dirbusi kasininke viename prekybos centru, sake norejusi suprasti, ka reiškia tureti savu pinigu, pajausti atsakomybe ir nešvaistyti laiko veltui. Nors mergina didelio pasirinkimo del darbo vietos neturejo, taciau ja tikrai džiaugesi. Su kolegomis sutarusi puikiai, dauguma senbuviu ja noriai mokydave, paaiškindave, kas neaišku, bet, sako, buve ir tokiu, kurie vis stengesi „pakišti kiaule“ – i tokius Giedre stengesi nekreipti demesio. Pradejusi dirbti mergina sako supratusi, kad jaunimas kartais iš tevu reikalauja per daug. Taip pat pradejo labiau vertinti pinigus, nešvaistyti ju. Kartais Giedre kamuodaves nuovargis, nebelikdavo laiko pabuti su draugais ar tiesiog ramiai pasedeti su knyga, bet po kiek laiko ipratusi prie tokio režimo – viska suderinti daresi vis lengviau. Norintiems padirbeti Giedre pataria: „Nereikia vaikytis prestižiniu pavadinimu ir nesitiketi, kad viskas labai lengvai pasiekiama. Kiekvienas darbas yra vertingas. Žinoma, džiugu, jei pasiseka rasti darba, atitinkanti tavo talenta, bet kartais žmones visa gyvenima dirba sunku ir prastai apmokama darba, tad mes, laikinai darbo ieškantys moksleiviai ir studentai, neturetume bijoti tuos kelis menesius padirbeti valytoju ar pardaveju, rinkti bei priduoti uogas ar dalyti lankstinukus gatveje“.
Penkiolikmete JURGA taip pat nesistenge ieškoti prestižines darbo vietos. „Tiketis prestižinio ir gerai apmokamo darbo tokiame amžiuje yra tiesiog juokinga. Juk darbdaviai visada reikalauja patirties, o iš kur paauglys jos tures? – sake mergina. – Na, aš pati emiausi tikrai eiliniu darbu: rinkau uogas bei grybus, kuriuos nešdavau i supirktuve. Taip pat dirbau aukle ir prižiurejau mažus vaikus, su kuriais jokiu problemu neturejau, neskaitant to fakto, kad vienas iš ju truputi apgadino mano MP3 grotuva“. Uždirbtus pinigus mergina tikino sažiningai taupysianti kokiam nors rimtesniam, vertingam pirkiniui, nes, anot jos, išleisti viska per kelias dienas visokioms smulkmenoms – ne jos budui.
Dvejais metais vyresne MONIKA džiaugesi, kad apskritai gavo darba vasara – juk ji susirasti šiandien moksleiviui tikrai nelengva. Kitaip nei daugelis dirbanciuju, ji turedavo galimybe atsipusti, nes dažniausiai dirbdavo tik savaitgaliais, o savo pareigu ji vienu žodžiu ivardyti negalejo: „Dariau viska, ka reikejo daryti, galiausiai ir tai, ko nespedavo kiti. Tad buvau padaveja, kambarine, valytoja ir palapiniu statymo meistre“. Kitaip nei daugelis, Monika netaupe savo pinigu, o leisdavo taip, kaip ir tevu duotuosius. Mergina siulo jaunimui butinai bent trumpam padirbeti vasaros metu, jei tik atsiranda tokia galimybe, nes tai suteikia viena svarbiausiu dalyku – atsakomybe.
Septyniolikmete ANASTASIJA vasara dirbo užsienyje ir sako, kad ten tikrai lengva nebuvo. Mergina užsiregistravo viename iš tinklalapiu ir netrukus atsiliepe šeima iš Liverpulio, kuri ieškojo rusu kalbos mokytojo savo vaikams visai vasarai. „Kadangi mano gimtoji kalba yra rusu ir labai troškau užsidirbti bei pabuti tarp anglakalbiu, šiek tiek pabendravusi internetu su ta šeima pasiryžau. I Anglija išskridau tik prasidejus vasarai. Darbas buvo sunkus. Birželio menesi vaikai – septynmete mergaite ir aštuonmetis berniukas – dar ejo i mokykla, reikedavo juos ten nuvesti, parvesti, veliau po pamoku pamokyti žaisti teniso, o tada imtis rusu kalbos, kuria destyti sekesi sunkiai, nes vaikai buvo labai aktyvus, o oras – labiau tinkamas žaidimams kieme, o ne mokslams“, – pasakojo mergina. Na, o kai vaikams prasidejo atostogos, Anastasijai pasidare dar sunkiau – reikejo visa savo laika paskirti jiems neturint jokiu laisvadieniu. Liepos pabaigoje netgi teko kartu skristi i Italija, o ten... „Liverpulyje bent turejau atskira erdve, kur galejau bent šiek tiek pabuti viena, o štai Italijoje gavau kambari be duru, pro kuri visi vaikšciojo, kad galetu patekti i savo kambarius, – buvo tikras košmaras, – prisimena tas dienas Anastasija. – Veliau savaitei išvykome atostogu i Austrija. Austrija – mano megstamiausia šalis, taciau aš ja esu maciusi tik žiema, todel buvau laiminga, kad teko apsilankyti ten ir vasara. Šioje šalyje pagaliau pailsejau. Sugrižus i Italija ir paskutines dvi savaites buvo pacios sunkiausios per visa mano darbo laikotarpi. Atrode, jog laikas specialiai slenka letai. Išvykau namo paskutine vasaros diena. Šeima man sumokejo alga, padekojo, palinkejo geros keliones ir pasake, jog tikisi susitikti kita vasara, o aš su laimes ir nekantrumo ašaromis skubejau namo...“ Visgi mergina, nors ir gerokai pavargusi, džiaugesi užsidirbtais pinigais, o ypac – naujais ispudžiais, pažintimi su užsienio šalimis, igyta neikainojama bendravimo patirtimi, patobulintais užsienio kalbos igudžiais.
O juk viso to ir daugybes kitu potyriu nebutu patyrusi nei ji, nei kitos dirbusios Anastasijos bendraamžes, jei vasara butu praleidusios namuose tik šiaip atostogaudamos, vaikštinedamos su draugemis, sededamos prie kompiuterio, o neretai – ir nuobodžiaudamos...
Bendraamžius kalbino Ingrida VYTAITE, Vilija BUCENKAITE ir Arianda GRIŠCENKO, medžiaga parenge Ingrida.