RACHELĖ (16 m.): – Tai buvo Nidoje. Aš  ten susitariau susitikti su Nojumi, savo vaikinu, su kuriuo elektroniniu paštu bendravome mėnesį, bet nė karto nebuvome susitikę.  Beeidama į pirmąjį pasimatymą labai jaudinausi... Tačiau jau iš tolo pamatę vienas kitą ėmėme šypsotis, ir jaudulys kažkur nejučiom dingo. Jis mane iškart apkabino, paskui nuėjome prie jūros, sėdėjome kopose... Oras nebuvo šiltas, o aš buvau apsirengusi itin vasariškai. Nojus, pamatęs, kad man šalta, padavė savo striukę ir mėgino sušildyti apkabindamas. Tą dieną išgirdau pačius gražiausius žodžius – niekada jų neužmiršiu. 

MONIKA (13 m.): – Buvo graži vasaros diena, kai Jis pirmą kartą pasiūlė susitikti. Iš pradžių buvo nedrąsu, tačiau po kiek laiko pradėjome laisviau bendrauti. Jis atsisėdo ant laiptukų, mane apkabino ir pasisodino sau ant keliu. Kalbėjome, juokėmės. Kai man buvo metas eiti, jis prašė dar pasilikti, nes jam labai patiko būti su manimi. Kartu praleidome dvi valandas, o atrodė lyg pusvalandį... Grįžę namo vienas kitam parašėme, kad labai norėtųsi tą dieną pakartoti.

MANTAS (19 m.): – Man atrodo, pasimatymas yra kiek atgyvenęs dalykas ir netekęs ankstesnės romantikos. Bet vieną „romantišką“ pasimatymą turėjau ir aš. Buvau dar tik šeštokas, kai ėmė labai patikti dviem klasėm aukščiau besimokanti mergaitė, kuri manęs nei pažinojo, nei išvis pastebėdavo. Buvo ji graži, labai aukšta, plonytė, o aš – toks nedidelis kūlverstukas. Bet ko nepadarysi iš meilės – sukaupęs visą drąsą parašiau jai meilės laiškelį, pakviečiau susitikti. Jai, matyt, buvo smalsu, kas čia per diegas, taigi ji atėjo. Ir kai pamatė mane – pasišiaušusį neužaugą, kone parkrito ant žemės kvatodama... Norėjau sulįsti žemėn... Kur jau čia tokį pasimatymą užmirši.  

GABRIELĖ (15 m.): – Pats pačiausias pasimatymas buvo, kai susipykau su savo vaikinu, nes jis norėjo viską nutraukti ar bent „padaryti pertrauką“. Aš jo paprašiau susitikti tam, kad paskutinį kartą apkabinčiau ir pabučiuočiau. Eidama pas jį verkiau, o kai susitikom, verkėm jau abu. Gal valandą kalbėjom apie išsiskyrimą. Maniau, kad jis mane paskutinį kartą palydėjo namo, o jis tarė: „Gal mums viso šito nereikia? Aš negaliu be tavęs...“ Apsikabinom, pasibučiavom ir likom kartu... Tuo metu buvau pati laimingiausia. 

SIMONA (15 m.): – Vieną pavasario vakarą su Juo ėjome pasivaikščioti į salą. Buvo labai gražus vakaras, šilta, o mūsų jausmai – vos užsimezgę. Užlipom į patį kalno viršų, ant aukščiausios laiptų pakopos. Ste-bėjom saulėlydį. Tyla. Nepasakėm vienas kitam nė vieno žodžio, tik staiga pamačiau, kad jo akys pilnos ašarų... Paklausiau, kodėl, o Jis atsakė, kad jam labai gera su manim... Atrodė, daugiau nieko nereikia kalbėti, užteko žvilgsnio ir aš pasijutau kaip rojuj – mylima ir saugoma... 

Kai kuriems pasimatymas nuostabus atrodė vien dėl žmogaus, su ku-riuo jį praleido, kitiems įsiminė tuokart juos supusi graži aplinka ar šiaip kokia ryškesnė detalė. Antai TOMUI (17 m.) labiausiai įsiminė tai, kad jiedu su mergina tąkart valgė šokoladą, RIMUI (16 m.) – kad labai šaltas vanduo tekėjo jam už apykaklės, nes lijo, o jis skėtį laikė virš panelės... Tačiau apskritai į tokias „smulkmenas“ labiau dėmesį kreipia merginos, kurios iš viso apie pirmąjį arba įsimintiniausią pasimatymą kalbėjo kur kas mieliau, tuo tarpu vaikinai atsakinėjo nenoriai, tikino nieko ypatingo nepatyrę arba nelabai teprisimenantys. Nenuostabu, nes, kaip paaiškėjo, pir-mam pasimatymui jie nieko romantiškesnio nesugalvoję, kaip tik nusivesti panelę į salą ar pliažą... 

Ką gi, žmonės, originalumo jums „netrūksta“. Tikiuosi, kad bent per Šv. Valentino dieną nustebinsite vieni kitus – tiek panelės, tiek vaikinai. Padovanokite vienas kitam ką nors originalaus, jaudinančio, surenkite ko-kią nors staigmeną, kurią vėliau galėtumėte vadinti įsimintiniausia akimirka.

Kalbino Agnė BUROKAITĖ ir Anastasija KISELIOVA, parengė Anastasija.

Auksės ŠIAUDINYTĖS pieš.