Taigi tą šiltą šeštadienio popietę nukeliavome visi į Šlyninkos vandens malūną. Paupyje pasistatę palapines ir visaip kitaip įsikūrę, senbuviai Vilija ir Egidijus ėmėsi naujokų (tiksliau – naujokių) priėmimo į redakciją ceremonijų. Pasirodo, tapti pilnateisiu redakcijos nariu nėra taip paprasta. Merginoms teko atlikti įvairias užduotis: ir visoms kartu surištomis kojomis eiti, ir dantimis ieškoti miltuose saldainių, prieš tai iš vandens burna ištraukus obuolį, buvo patikrinta ir merginų laiko nuovoka, liepus joms nueiti nustatytą atstumą per vieną minutę... Ir, žinoma, visos iškilmingai klūpėdamos turėjo prisiekti, o po to buvo suštampuotos redakcijos antspaudu. 

Redakcijos Mamytė – „Zarasų krašto“ redaktoriaus pavaduotoja ir mūsų konsultantė Danutė Pulokaitė – po naujokų griebėsi svečių. O taip nutiko, jog šiame gimtadienyje dalyvavo net 5 paskutiniai „Tu – ne vienas“ redaktoriai (Virginija Pupeikytė, Vilmantas Žilinskas, Irma Petrašiūnaitė, Eimantė Petrauskaitė ir dabartinė redaktorė Vilija Bučenkaitė). Kelios užduotėlės, tarp kurių – išpainioti raizginėlį vielutės, pasirodo, ne tokios ir lengvos. Nepaleido, kol redaktoriai neįrodė, jog jie – tie patys, kurie prieš keletą metų mindžiojo „Zarasų krašto“ slenkstį, lakstė su diktofonais, užrašų knygelėm ir didelėm akim. Štai tada svečiai gavo progą tarti didžiuosius sveikinimo žodžius bei išsakyti geriausius linkėjimus „Tu – ne vienas“ laikraštuko redakcijos nariams. Iškart po to tiek išeinantieji, tiek pasiliekantieji padėkojo Mamytei ir įteikė jai „amžinąjį“ rašiklį ir taip ilgai slapstytą diiiiidelę gėlę.

O tada jau pasipylė šnekos, dainos – lyg iš gausybės rago! Kas grojo, kas dainavo, kas šašlykus kepė, kas malūnininko Stasio pasakojimų apie malūno velniukus klausėsi, o kas tiesiog akim klapsėjo, bet niekas nenuobodžiavo! Beje, sulaukėme netikėtos viešnios – užuodusi gardžiuosius šašlykus atklydo katė, kuri susilaukė ypatingo dėmesio ir alkana, žinoma, neliko. 

Prisivalgę ir prisikalbėję po pertraukėlės redakcijos nariai Anastazija ir Viktorija griebėsi abiturientų. Jiems teko užrištomis akimis prilupti pakabintą ant medžio šakos „lėlę“, pilną miltų ir saldainių. Juoko ir patiems abiturientams, ir žiūrovams maža anaiptol nepasirodė, ypač kai šio reikalo energingai ėmėsi Vaidas. 

Tačiau tuo gimtadienis nesibaigė – prasidėjo įvairūs žaidimai nuo „Alias“ iki šaradų, jau tapusių redakcijos gimtadienių tradicija. Kai kurie taip ir nesugulė į šitaip kruopščiai vakare statytas palapines – iki ryto džiaugėsi smagia kompanija. Jie, beje, ryte buvo žvaliausi, kad ir kaip keista tai bebūtų.

Sėkmingai pravažiavo „Tu – ne vienas“ traukinukas jau trylika stotelių. Keitėsi keleiviai, keitėsi vairuotojai, keitėsi ir pats traukinukas. Tačiau vienas dalykas liko tas pats – noras ieškoti, pamatyti, suprasti, sužinoti ir būti išgirstam. Šis noras neblėsta, tad traukinukui savo kelią pamesti anaiptol negresia. Sėkmingo kelio į keturioliktąją stotelę!

Irma PETRAŠIŪNAITĖ

P.S. Straipsnelio autorė prisipažino seniai ką panašaus berašiusi, taigi jai buvę kažkaip keista, bet smagu, ir visų svečių vardu dėkojo už nuotaikingą šventę.

Gi visa „Tu – ne vienas“ komanda dėkoja Šlyninkos vandens malūno savininkams Reginai Veselienei ir Stasiui Sutkauskiui už priėmimą, rūpestį, pagalbą. Ačiū!