- Sveikas Pauliau. Mums įdomu, kaip, kada ir kodėl pradėjai domėtis žirginiu sportu, dalyvauti žirgų lenktynėse. Ar tai paskata Tavo senelio? (Pauliaus senelis Jonas Zakšauskas – žirginio sporto entuziastas, garsus vadeliotojas, žirgų lenktynėse ne kartą skynęs pergalės laurus. – Aut. past.) 

- Labas. Tikrai, čia didelė senelio įtaka. Dar vaikystėje matydamas, kaip senelis rūpinasi žirgais, kaip juos treniruoja, dalyvauja varžybose, visada troškau išbandyti save žirgų lenktynėse. Stebėdavau senelio veiksmus, mokiausi iš jo, o sulaukęs dvylikos metų pagaliau pats pradėjau mokytis vadelioti.

- Ar buvo sunku išmokti suvaldyti žirgą? Manau, tarp mūsų yra daug šio sporto mėgėjų, papasakok kokių nors profesionalių gudrybių.

- Iš pradžių pasitaikydavo sunkumų, kliūčių. Labai svarbu jausti žirgą, elgtis su juo švelniai, leisti suprasti jam, jog jis gali pasitikėti tavimi. Be to, visada galiu pasiklausti senelio patarimo, jaučiu didelį jo (ir visos šeimos) palaikymą. Be senelio nebūčiau  daug  pasiekęs.

- Kiekvienas lenktyninis žirgas turi vardą, kuris kažką simbolizuoja. Ką gi reiškia tavojo vardas?

- Savąjį Woodhills Elect parsivežiau iš Suomijos, kur jam jau buvo duotas vardas, tad galiu pasakyti, jog lietuviškai tai skambėtų „girių išrinktasis“.

- Kiek laiko skiri treniruotėms? 

- Kadangi esu dar mokinys ir lankau mokyklą, treniruotis dažniausiai tenka savaitgaliais, o šiaip pasitaikius laisvai minutei, turėdamas noro ir jėgų, visada skubu pralėkti keletą kilometrų.

- Ar daug rengeisi Sartų žirgų lenktynėms?

- Daug ir ilgai, galima sakyti, – visą šį laiką nuo pirmojo mano bandymo vadelioti. Intensyviausios treniruotės vyko paskutinį pusmetį. Apskritai esu azartiškas žmogus, mėgstu varžytis. Taip pat buvo labai įdomu dalyvauti tokio pobūdžio lenktynėse ir, aišku, užimti kuo aukštesnę vietą...

- Ar jautei jaudulį per pirmąjį važiavimą? O galbūt begalinį azartą? Ar tikėjaisi užimti ganėtinai aukštą vietą dalyvaudamas lenktynėse pirmą kartą? 

- Kaip ir dažnas iš mūsų, esantis didelėje auditorijoje, darantis kažką prieš didelę minią žmonių, – jaudinausi. Šaltis kaustė rankas, o azartas kaitino kraują. Žinoma, tikėjausi pasirodyti labai gerai. Beje, kiekvienas lenktynininkas tikisi, juk lenktyniaujama dėl pirmos vietos! Bet džiaugiuosi ir savo ketvirtąja vieta, ji mane verčia siekti kitos, aukštesnės, skatina nenuleisti rankų. Su nekantrumu laukiu lenktynių Latvijoje, kitų varžybų, ir, aišku, vėl Sartų. Manau, šis mano užsiėmimas yra savotiška tradicija mūsų šeimoje. Tęsiu senelio pradėtą veiklą, taip pat ugdau savo kantrybę bei valią. Tikrai nesirengiu mesti vadeliojimo, sieksiu naujų rezultatų, pergalių bei pripažinimo. 

- Dėkojame Tau, Pauliau, už interviu. Linkime nenuleisti rankų, daug treniruotis ir garsinti mūsų kraštą pergalėmis. Sėkmės!

Kalbino Arianda GRIŠČENKO