Pra­ėju­sia­me „Tu – ne vie­nas“ nu­me­ry­je klau­si­nė­jo­me jau­ni­mo, ko­kios, jų nuo­mo­ne, yra po­pu­lia­riau­sios pro­fe­si­jos ir ko­dėl. O šį­kart pa­kal­bi­no­me po­pu­lia­riau­sių pro­fe­si­jų at­sto­vus – kuo šios pro­fe­si­jos yra pa­trauk­lios pa­tiems spe­cia­lis­tams.

Tei­si­nin­ko pro­fe­si­ją po­pu­lia­riau­sia įvar­di­jo net 35 pro­cen­tai ap­klaus­tų jau­nuo­lių.
       Ad­vo­ka­tas Juo­zas BUČINSKAS

- Ma­ny­čiau, kad jau­nus žmo­nes ­vi­lio­ja iš­ori­nė šio dar­bo re­kla­ma, gir­di, čia leng­vai ir daug už­dir­ba­ma... Bet ši pro­fe­si­ja tik­rai nė­ra vien ro­žė­mis nu­klo­tas ke­lias, pa­si­tai­ko ir la­bai ašt­rių spyg­liu­kų. Jau­ni žmo­nės, no­rė­da­mi rink­tis šią spe­cia­ly­bę, tu­rė­tų ge­rai pa­gal­vo­ti, ar tik­rai su­ge­bės – ne kiek­vie­nas ga­li dirb­ti šio­je sri­ty­je, nes rei­kia ben­drau­ti su įvai­rių ka­te­go­ri­jų bei vi­so­kios svei­ka­tos būk­lės žmo­nė­mis. Ir daž­nai ten­ka bū­ti ne tik tei­si­nin­ku, bet ir ge­ru psi­cho­lo­gu. Kiek­vie­ną žmo­gų rei­kia ge­bė­ti iš­klau­sy­ti, su­pras­ti ir ver­tin­ti jį kaip ly­gia­ver­tį.
Nors dar­bas ir la­bai sun­kus, bet aš jo ne­keis­čiau, na, ne­bent ras­čiau dė­kin­ges­nį ar to­kį, ku­ris la­biau pri­klau­sy­tų nuo ma­no va­lios ir pa­stan­gų...

Ant­ro­je-tre­čio­je-ket­vir­to­je vie­to­se pa­gal po­pu­lia­ru­mą jau­ni­mas iš­rin­ko in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų spe­cia­lis­to, po­li­ti­ko ir gy­dy­to­jo pro­fe­si­jas, joms skir­da­mi po 12 proc. sa­vo bal­sų.

In­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų spe­cia­lis­tas Al­gir­das KAVARSKAS, ku­ris sa­vo pro­fe­si­jos taip pat ne­no­rė­tų keis­ti į jo­kią ki­tą, sa­kė, kad šią pro­fe­si­ją pa­si­rin­kęs dėl to, jog jam tie­siog pa­ti­ko dirb­ti kom­piu­te­riu. „O vė­liau pra­dė­jau vis la­biau gi­lin­tis „į smul­kme­nas“, ku­rios su­si­ju­sios su šiuo dar­bu, ir pa­si­da­rė dar įdo­miau. Ma­nau, kad ir jau­ni­mui ši pro­fe­si­ja at­ro­do vie­na ge­riau­sių to­dėl, kad sie­ja­si su dau­ge­liu šiuo­lai­ki­nių da­ly­kų, juo­lab jau­ni žmo­nės la­bai do­mi­si kom­piu­te­riais ir kom­piu­te­ri­ne tech­ni­ka. Ma­no nuo­mo­ne, tie, ku­rie no­ri su­sie­ti sa­vo gy­ve­ni­mą su šia pro­fe­si­ja, tu­ri bū­ti pa­kan­ka­mai smal­sūs, jiems tu­rė­tų pa­tik­ti  nau­jo­vės, nes iš tie­sų vis­kas la­bai grei­tai to­bu­lė­ja. Bū­ti­na gi­lin­tis ir daug do­mė­tis pa­čiam, nes vien pa­pras­tų pa­grin­dų ne­pa­kan­ka“, – sa­kė in­for­ma­ti­kos „asas“

Po­li­ti­kas ir ver­sli­nin­kas Rim­vy­das PODOLSKIS
       - Kar­tu su ki­tais Za­ra­sų ver­sli­nin­kais da­ly­vau­jant Ver­slo ir darb­da­vių kon­fe­de­ra­ci­jos veik­lo­je ma­tė­me, kad Vy­riau­sy­bė bū­na ati­trū­ku­si nuo re­a­laus gy­ve­ni­mo ir ne­pa­ste­bi, ko rei­kia ūkio vys­ty­mui­si. To­dėl ir nu­spren­džiau pra­dė­ti po­li­ti­ko ke­lią...
Žmo­gus, ei­nan­tis į po­li­ti­ką, tu­ri su­pras­ti, kad rei­kia ne im­ti, bet duo­ti, jis tu­ri ma­ty­ti ir gir­dė­ti ap­lin­ki­nius, o ne sa­ve. Ma­nau, kad po­li­ti­kas tu­ri bū­ti ini­cia­ty­vus, su­ge­bė­ti pa­grįs­ti sa­vo nuo­mo­nę, o esant rei­ka­lui ir ge­bė­ti už ją pa­ko­vo­ti. Są­ži­nin­gu­mas tu­rė­tų bū­ti ne tik po­li­ti­ko, bet ir kiek­vie­no pi­lie­čio pa­grin­di­nis bruo­žas. De­ja, re­a­ly­bė­je kar­tais bū­na ki­taip... O jau­niems žmo­nėms, ke­ti­nan­tiems siek­ti po­li­ti­ko kar­je­ros, pa­tar­čiau bū­ti ak­ty­viems ir vi­suo­me­niš­kiems, siek­ti už­si­brėž­tų tiks­lų. Tai pa­dės at­ras­ti sa­ve gy­ve­ni­me, ne­bū­ti­nai po­li­ti­ko­je.
          Šei­mos gy­dy­to­ja Na­ta­li­ja JAKIMOVA
       - Bai­gu­si me­di­ci­nos mo­kyk­lą ta­pau fel­če­re. Šis dar­bas man pa­ti­ko, to­dėl nu­spren­džiau mo­ky­tis to­liau,  kad  ga­lė­čiau  tap­ti gy­dy­to­ja. Stu­di­ja­vau de­šimt me­tų, moks­lai  bu­vo tik­rai  su­dė­tin­gi.
     Ar gy­dy­to­jos pro­fe­si­ja bu­vo ma­no sva­jo­nė? Sva­jojau pa­gel­bė­ti žmo­nėms. Šiaip aš la­biau no­rė­jau bū­ti lo­go­pe­de, pa­dė­ti ne­įga­liems vai­kams...
Jei kas leis­tų pa­si­keis­ti sa­vo dar­bą vie­nai die­nai, no­rė­čiau pa­ban­dy­ti pa­bū­ti... eks­kur­si­jų gi­de.
   Ma­nau, kad jau­ni­mas gy­dy­to­jo pro­fe­si­ją ren­ka­si kaip vie­ną iš po­pu­lia­riau­sių,  nes no­ri pa­dė­ti sa­vo ša­lies gy­ven­to­jams ar­ba sie­kia iš­va­žiuo­ti  į už­sie­nį ir už­si­dirb­ti pi­ni­gų. O stu­di­juo­ti me­di­ci­ną pa­tar­čiau to­kiems žmo­nėms, ku­rie yra kan­trūs, tu­ri iš­tver­mės, ne­gai­li sa­vo svei­ka­tos, tu­ri pa­si­au­ko­ji­mo jaus­mą.

    Po­pu­lia­riau­sių­jų še­še­tu­ke – ir mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja.

Sa­la­ko pa­grin­di­nės mo­kyk­los lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja In­ga GIKIENĖ

- Gal­būt daug ką lė­mė, kad mes mo­kyk­lą bai­gė­me At­gi­mi­mo lai­kais ir pir­mą sy­kį skai­tė­me Ma­čer­nio ei­les, gie­do­jom „Tau­tiš­ką gies­mę“, su­ži­no­jom apie trem­ti­nių kan­čias Si­bi­ro pla­ty­bė­se. Pa­si­rin­ku­si lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jos pro­fe­si­ją aš ma­nau, kad nors ma­žu tru­pi­nė­liu pri­si­dė­siu prie lie­tu­vių kal­bos iš­sau­go­ji­mo...
      Bū­ti mo­ky­to­ju rei­kia kan­try­bės, rei­kia mo­ki­niams tap­ti drau­gu, bet tuo pa­čiu ir ne­pa­mirš­ti, kad esi mo­ky­to­jas. Tu­ri pats nuo­lat to­bu­lė­ti ir bū­ti vi­sa­da jau­nas, iš­ra­din­gas ir kū­ry­bin­gas. Ke­ti­nan­tys rink­tis mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją tu­rė­tų ži­no­ti dar vie­ną da­ly­ką – ge­ro, tik­ro mo­ky­to­jo dar­bas ne­si­bai­gia už­vė­rus kla­sės du­ris...

Po­pu­lia­riau­sių pro­fe­si­jų at­sto­vus kal­bi­no Ged­min­tė DIMITREVIČIŪTĖ, Ei­man­tė PETRAUSKAITĖ, Anas­ta­si­ja KISELIOVA, Egi­di­jus PETRAUSKAS ir Eg­lė SADAUSKAITĖ.

Nuo­trau­kos Ged­min­tės, Eg­lės ir iš re­dak­ci­jos ar­chy­vo.