Ne­sa­kau, kad toks in­for­ma­vi­mas yra la­bai blo­gas, bet... Nie­kam ne­pa­tin­ka sun­ku­mai, ypač jei sun­kių te­mų tą­dien ir taip ne­trū­ko, to­dėl po to­kio įspė­ji­mo pri­vers­ti pro­tą im­tis nau­jo iš­ban­dy­mo pa­si­da­ro dar su­dė­tin­giau nei yra.

Toks „už­si­fik­sa­vi­mas“ pri­lygs­ta me­di­ta­ci­jai, ku­ria sie­kia­ma nu­teik­ti sa­vo pa­są­mo­nę tei­gia­mai. Pa­vyz­džiui, kar­to­ja­me sau, kad ga­li­me at­si­sa­ky­ti ža­lin­go įpro­čio, ir pra­de­da­me jaus­ti, kad tik­rai ra­si­me tam jė­gų. Taip pat at­si­tin­ka ir prie­šin­gu at­ve­ju: jei ke­lis sy­kius sau pa­kar­to­si­me, jog bus sun­ku, – ir pa­si­da­rys sun­ku. Pa­na­šiai re­a­guo­ja­me ir į iš­girs­tus žo­džius.

 

Ma­nau, kad dau­ge­ly­je gy­ve­ni­miš­kų sri­čių toks nu­si­tei­ki­mas ne­at­ne­ša sėk­mės, o tik su­ke­lia ne­vil­tį, ku­ri už­duo­tis pa­da­ro vi­siš­kai ne­įvei­kia­mo­mis.

 

EIMANTĖ