Labai dažnai mes draugais vadiname žmones, kurie neatitinka ma-no įvardyto apibūdinimo. Draugais vadiname tiesiog pažįstamus, su kuriais tik pasikeičiame trumpu „labas“, o kartais tiesiog galvos link-telėjimu ar rankos paspaudimu. Bendraklasiai ar šiaip kolegos – iš tiesų visi jie nėra tie tikrieji draugai (žinoma, gali tarp jų būti ir tikrų draugų), kaip ir to paties būrelio ar vakarėlio dalyviai. Visi šie apibū-dinimai parodo, kas mus sieja su vienu ar kitu žmogumi. Su vienais žmonėmis mus sieja mokslas, darbas, su kitais – pomėgiai ar pramo-gos, tačiau patirti tikrą draugystę pasitaiko retai. Žinoma, dabar mums, jaunimui, atrodo, jog turime galybę „draugų“, bet iš tiesų yra daug žodžių, kuriais galime pakeisti žodį draugas. Ne veltui sakoma, jog gyvenime retai pasitaiko tikrų draugų, stebuklas, jei apskritai to-kių sutinkame.

Nežinau, tiesa ar melas, jog tikra draugystė amžina, juk aplink tiek daug įvairių kliūčių, trukdančių tai draugystei vešėti. Tai ir laikas, ir atstumas, galiausiai – kiti žmonės. Noriu suprasti, noriu padėti sau pačiai ir jums išmokti atsirinkti tikrus draugus, o juos suradus daryti viską, kad tą tikrą draugą išsaugotume. Draugystė kaip augalas – ją reikia pasėti, auginti ir puoselėti, stengiantis, kad nenuvystų. Bet kaip to išmokti?!

Vilija BUČENKAITĖ