usprendėme paklausinėti bendraamžių, kokių jie turi pravardžių, kaip jomis buvo „pakrikštyti“. Ir, deja, turėjome nusivilti. Pasirodo, tradicijos suteikti pravardes keičiasi: dažnai pravardę prilipdo ne draugai, bet prisilipdome ją patys. Manome, kad taip nutiko dėl nuolatinio naudojimosi internetu, Facebook‘u ir panašiais socialiniais puslapiais. Visgi dar radome ir tokių jaunuolių, kuriems pravardes „dovanojo“ draugai. 

 Tomas – „Ozas“ (19 m.): – Draugai sako, kad aš esu panašus į vaikiną Ozą iš TELE2 reklamų, todėl ir buvau pramintas Ozu. Na, pats aš nemanau, kad esu į jį labai panašus, bet jei kitiems taip atrodo, tai tiek jau to. Ši pravardė labai paprasta, lengvai įsimenanti, man ji iš tiesų patinka, ją naudoju Facebook‘e, Skype ir t.t. Bet yra vienas minusas – daugelis draugų pamiršta mano tikrąjį vardą, o taip atsitinka gana dažnai...

Modesta – „Kola“ (16 m.): – Mane taip praminė dėl dažnai geriamos koka kolos, va ir visa istorija.

Anastasija – „Kisė“ (17 m.): – Mano pravardė kilo iš pavardės Kiseliova. Dar anksčiau aš pasirašinėdavau Anna Kiss, atkritus Annai liko tiktai Kiss ir susilietuvino į Kissę. 

Egidijus – „Aloyzas“ (19 m.): – Man labai patinka „Poliarizuotų stiklų“  daina „Aloyzas“, vis ją užtraukiu, todėl draugai ir praminė mane taip. Na, man ši pravardė nelabai tinka, nes Aloyzas, man regis, yra daugiau kaimo žmogaus vardas, o aš esu miestietis. Bet tą pravardę sugalvojo mano draugai, todėl stengiuosi priimti.

Tadas – „Meduolis“ (17 m.): – Pravardė „Meduolis“ kilo dėl labai pūstų mano žandų. Pravardė man nepatinka vien dėl to, kad ji yra šiek tiek įžeidžianti. Pirmą kartą manę taip pavadino, kai buvau maždaug 14 metų. Nuo to laiko esu labai pasikeitęs, todėl ši pravardė man jau nelabai tinka. Manau, kad žmonės patys sau susigalvoja pravardes, kad kiti juos geriau įsimintų. O kai kiti tau sugalvoja „klyčką“, to jau lengvai neatsikratysi, visi prisimins, patinka tau ar ne.

Petras – „Petriukas“ (16 m.): – Ir taip aišku,  kad pravardė „Petriukas“ kilo iš vardo Petras. Dar plius, jei neklystu, gal penktoje ar šeštoje klasėje mėgdavau pasakoti anekdotus apie Petriuką... Šią pravardę turiu jau gana ilgą laiką, todėl ją pamėgau. Beje, tai ir naudinga. Mokausi mažoje mokykloje, todėl vos išgirdęs „Petriuk“ jau žinau, kad kviečia mane. Kai žmogus pats sau susigalvoja „antrą vardą“, tai nėra taip smagu, kaip kad jį sugalvoja draugai. Tai linksma, žinoma, kol žaidimas pravardėmis nenukrypsta kita linkme... Šiais laikais pravardės yra neįdomios, o dažnai net ir įžeidžiančios.

Tiesa, ir mes suradome daugiau jaunuolių su gana įdomiomis pravardėmis bei dar įdomesnėmis jų gavimo istorijomis. Bet jie nesutiko, kad tai būtų paviešinta. Girdi, ir taip jos pernelyg žinomos visiems... Dar keliems jos buvo  nemalonios, netgi užgaulios, sakė, užuot jas populiarinus mielai jų atsikratytų...

Bendraamžius kalbino Arianda GRIŠČENKO ir Egidijus PETRAUSKAS, parengė Egidijus.