Apie patį instrumento veikimo principą nekalbėsime – juk geriau kartą pačiam pamatyti nei šimtąkart perskaityti ar išgirsti (šimtą kartų išgirdus tą patį jau ir išprotėti galima). Įdomiau tai, kodėl visai dar nedideli vaikai, rengdamiesi lankyti muzikos mokyklą, dažniausiai renkasi būtent šį instrumentą. 

ARIANDA pasakoja: „Kai buvau maža, dažnai girdėdavau per televiziją L. V. Bethoveno „Elizai“ , ir mamai sakydavau, jog kai užaugsiu, taip pat grosiu šį kūrinį. Taigi sulaukusi 9erių metų nėriau į muzikos gelmes. Kodėl pasirinkau būtent fortepijoną, sunku pasakyti. Tiesiog tuo metu daugelis pradėjo mokytis groti šiuo instrumentu, galbūt tai buvo vaikiškas noras nenusileisti bendraamžiams, o gal mane paskatino noras išmokti groti kūrinį „Elizai“ . 

Pradžia buvo visokia. Žinoma, pirmi mokymosi metai nebūna labai sunkūs, bet nesakau, kad viskas ėjosi kaip sviestu patepta, buvo gero ir blogo. Paskui „užsivedžiau“ dalyvauti konkursuose, iš kurių neretai grįždavau su diplomu. Vėliau pradėjau groti ansamblyje su Raminta – tai buvo nauja ir įdomu. O štai šįmet muzikos mokyklą jau baigsiu. Ir noriu pasakyti, kad esu patenkinta, jog anuomet pasirinkau būtent pianiną – juo lengviausiai galiu išreikšti savo jausmus, nuotaikas. Jau septynerius metus gyvenu su muzika ir žinau, kad su ja gyvensiu visą likusį gyvenimą“.

VIKTORIJA: „Na, mane labiau traukė gitara, bet tuomet mūsų mokykloje gitaros mokytojų dar nebuvo. Pasirinkau pianiną, nes man labai patiko ir mano mokytoja, ir muzika, kurią galima pagroti šiuo instrumentu. O juo išties galima beveik viską: ir mėgautis muzika, ir kurti. Žinoma, vos gavusi progą mokytis groti ir gitara...“

RAMINTA: „Iš pradžių norėjau groti smuiku. Kodėl apsigalvojau ir pasirinkau pianiną, dabar jau neprisimenu. Lankyti muzikos mokyklą užsinorėjau pati, niekas manęs neskatino. Atvirkščiai – tėvai net nenorėjo manęs leisti, nes aš labai greitai užsidegdavau kažką daryti, bet netrukus ataušdavau. Tiesa, sakė, kad jei jau mokysiuos groti, tai tik  akordeonu. Na, padariau savaip ir tikrai nesigailiu. Šis instrumentas tinka visur ir anaiptol nėra taip paprasta juo groti, kaip daugumai atrodo“.

GABRIELĖ: „Žavėjausi šiuo instrumentu, man patiko grojant iš jo sklindantys garsai. Rinktis šį instrumentą skatino ir tėvai, ir teta, kuri, būdama paauglė, taip pat lankė muzikos mokyklą, mokėsi groti pianinu.  Girdėdavau kartais ją grojant – buvo labai gražu“.  

Kaip ir žadėjome, pabaigai – patarimai.

Norint ilgai išsaugoti savo instrumentą, reikia nuolat nuo jo nuvalyti dulkes.

Atkreipkite dėmesį į kambario, kuriame stovi šis instrumentas, orą – jis neturi būti nei drėgnas, nei per sausas, pats pianinas neturėtų stovėti arti krosnies ar karštų radiatorių.

Kartą per metus/dvejus pianiną reikia derinti (to daryti patys negalite!).

Svarbiausia – pianinu reikia groti! Nepalikite jo vieno stovėti savaitei ar kelioms, praeidami nors minutėlei prisėskite ir paskambinkite ką nors.

Dar vienas patarimas – neleiskite savo augintiniams išnaudoti pianino ne pagal paskirtį. Pavyzdžiui, kai kurie katinai mėgsta retkarčiais perbėgti per klaviatūrą, sugrodami savo šiurpų kūrinį. Pasitaiko, kad jie net sumąsto pailsėti ant pianino viršaus (žr. nuotr.).

Paskutinis mūsų patarimas – išmokykite savo tėvus groti pianinu, kad jūsų instrumentas nenugrimztų į depresiją. Juk kai išvažiuosite studijuoti, kartu su savimi pianino negabensite. Pianinas – ne gitara, kurią gali išsinešti kažkur su savimi ar groti prie laužo. Tai, mūsų nuomone, vienintelis pianino minusas.

Muzika – tai palaima, ramybė, džiaugsmas, neįkainojama vertybė! Tad gerbkite ir mylėkite savo instrumentą, koks jis bebūtų, tada ir jis mylės jus.

Arianda GRIŠČENKO ir Eglė SADAUSKAITĖ,

nuotrauka Eglės.