Armonikomis puikiai groja senieji muzikantai, tačiau mielai muzikuoja ir šiuolaikinis jaunimas. Pakalbinome keletą tokių jaunuolių – kaip jie išmoko groti armonika, ar tai labai sudėtinga, kuo šis instrumentas jiems patinka.

   Lukas AMOSOVAS, Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos mokinys, apie jo patirtį grojant armonika pasakoja: „Pirmą kartą armonikos garsus išgirdau pradinėje mokykloje, kadangi mano pradinių klasių mokytoja Janina Trimonienė grojo armonika. Taigi išgirdau, man labai patiko, tad mokytoja mane išmokė pirmųjų akordų. Išmokęs tai nusprendžiau mokytis toliau. Iš pradžių buvo sunku, bet pramokus pasidarė lengviau ir pradėjau mokytis groti sudėtingesnius kūrinius. Baigęs pradinę mokyklą, toliau mokiausi pats, iš klausos, o paskui mane privačiai pradėjo mokyti muzikantas Gintaras Andrijauskas. Tiesa, tuo pat metu ėmiau mokytis (ir dar tebesimokau) groti akordeonu Zarasų meno mokyklos Muzikos skyriuje. 

   Tris kartus kaip jaunasis armonikierius esu dalyvavęs respublikiniame vaikų ir moksleivių lietuvių liaudies kūrybos konkurse „Tramtatulis“. Visada patekdavau į pusfinalį, bet toliau nueiti nepavykdavo. Kartu su seneliu Alfonsu Kiela praėjusią vasarą armonikomis grojome liaudiškos muzikos festivalyje „Sėlos muzikantai“ Zarasuose.

  Nors armonika populiaresnė tarp vyresnio amžiaus žmonių, siūlyčiau ja išmokti groti ir muzikuojančiam jaunimui, nes manau, kad verta išmokti groti kuo daugiau instrumentų arba apskritai išmokti ką nors įdomaus ir naudingo nei kiauras dienas leisti prie kompiuterio. Be to, išmokti groti šiuo instrumentu nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Tereikia tik noro ir šiek tiek užsispyrimo“.

Simonas BALSYS šiandien groja ne vienu muzikos instrumentu, tarp jų – ir armonika. Skirtingai nei jo brolis Saulius, sesės Lina ir Vilma, Simonas muzikos mokyklos nelankė. Tačiau būdamas paauglys ėmė lankyti Zarasų kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblį „Oželis“, kurį savo laiku buvo lankę ir vyresnėliai – tai buvo tarsi koks tradicijos tęsimas. Netrukus ansamblio vadovė Rima Vitaitė subūrė kapelytę, kurioje visus nustebindamas armonika šauniai grojo Simonas.

Kada ir kaip Simas išmoko groti armonika, pasakoja jis pats: „Apskritai muzika susidomėjau tik kokių 14–15 metų, nors mūsų namuose amžinai skambėdavo įvairių muzikos instrumentų garsai. Kai ėmiau lankyti Zarasų „Ąžuolo“ gimnaziją ir iš Smalvų atsikėliau gyventi į Zarasus, ėmiau lankyti folkloro ansamblį „Oželis“. Ir dainavau, ir šokau, ir vienu kitu instrumentu šiaip, iš smalsumo, pabandydavau pagroti. Gi armonika išmokau groti labai paprastai: sirgau, neturėjau ką veikti, o namuose buvo armonika – taip ir pradėjau po truputį ją tampyti, bandyti, paskui susidomėjau labiau. Jokiu būdu negaliu sakyti, kad neradau žmogaus, kuris mane pamokytų, kaip groti, – tokių žmonių Zarasuose buvo nemažai, tik... aš nė vieno neprašiau, nes nė neturėjau tikslo būtinai išmokti groti armonika. Armonikieriams grojant atidžiai žiūrėdavau, kaip visa tai daroma, vėliau pats stengdavausi atkartoti – tiesiog tai man pačiam buvo įdomu. Panašiai išmokau groti ir gitara, lūpine armonikėle, dūdelėmis, kanklėmis, o pastaruoju metu pagrindinis ir mėgstamiausias mano instrumentas yra mandolina, kurią gavau dovanų, taigi negaliu leisti, kad dulkėtų. Tvirtinti, kad kažkuriuo instrumentu moku groti labai gerai, manau, negalėčiau, nes aš labai greitai kažkuo susidomiu, užsidegu, išbandau, išmokstu ir... užmetu. Ir šiaip man muzika, skirtingai nei mano artimiesiems, yra smagus, įdomus, naudingas užsiėmimas, bet visgi tik hobis. Man smagu muzikuoti pačiam, ypač kai nėra ką veikti, smagu groti įvairiuose festivaliuose, kažką naujo pamatyti, išmokti, per muzikavimą plečiasi ir mano draugų ratas. Apskritai muzikavimas yra puikus laisvalaikio praleidimo būdas – visiems galintiems rekomenduoju“. 

Armonikierius kalbino Egidijus PETRAUSKAS ir Vaidas EITMINAVIČIUS, parengė Egidijus.