Pasirodo, ir šiandien tarp jaunimo yra daug kuriančiųjų. Pavasarį Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos surengtoje Aukštaitijos jaunųjų poetų šventėje „Raktažolė“ dalyvavo visas būrys mažųjų ir jaunųjų kūrėjų. Tąkart ir paklausėme jų, kas jiems yra poezija, kūryba. 

Miglė savo pirmąjį eilėraštį sukūrė dar darželyje – apie obuoliuką... Mergaičiukei taip patiko kūrybos procesas, kad eiles ji rašo iki šiol. Poezija mergaitei teikia džiaugsmą, ji svarbi jai ir tuo, kad eilėmis gali išreikšti tai, ką jaučia, ir sukurti tai, ko net nėra... 

Penkiolikmetė Jurgita labiausiai mėgo kurti miniatiūras, bet apskritai sakosi kurianti nedaug. Anot jos, būna dienų, kai tai visai netraukia, bet kai galvoje gimsta kokia nors idėja, tada poezija, miniatiūros padeda išsilieti mintims. Kartais ateinąs įkvėpimas, nesvarbu, kur būtum ar ką beveiktum – einant, važiuojant ar šiaip ramiai sėdint.  Gerai, jei nepatingi tos minties užrašyti, nes tokios jos, gimusios staiga, būna originaliausios, brandžiausios. Atvirkščiai nei Brenda Jurgita jauniesiems poetams patartų remtis žymių poetų darbais, žinoma, ne juos kopijuoti, o iš jų mokytis. Į klausimą, kas yra poezija, Jurgita atsako akimirksniu: „Tai savęs ieškojimas žodžiuose“.

Keturiolikmetė Brenda pradėjo kurti nuo dvylikos metų, kai mokėsi šeštoje klasėje. Anot Brendos, poezija jai – tai širdies, sielos nuraminimas, minčių išliejimas. Juk tikrai ne visada pavyksta paprastais žodžiais išsakyti tai, ką jaučiame, o poezija tai padeda. Mergina mėgsta ne vieno poeto eiles, bet nesistengia jų mėgdžioti, tiesiog ieško savęs, savojo kūrimo stiliaus.

Nors jaunieji poetai konkursui pateikė gražių eilių, ne vienas iš jų atsakydamas į klausimus apie kūrybą nebuvo labai iškalbus. Ko gero tiesa, kad poezija savo mintis ir jausmus išreikšti iš tiesų yra lengviau. Tai pripažino visi kalbintieji. Beje, daugelis jų pridūrė, kad kūryba – malonus užsiėmimas, kad būna gera, kai pavyksta sukurti kažką gražaus. 

O štai jaunieji poetai, „Raktažolės“ vertinimo komisijos nariai Marius Burokas ir jo žmona Jurgita JasponytėBurokienė apie savo kūrybą papasakojo jau kiek plačiau.

Marius Burokas eilėraščius pradėjo rašyti vienuoliktoje klasėje. Pirmasis eilėraštis, kaip prisimena, buvęs apie sniegeną – labai jau gražus  jam pasirodęs šis paukštelis. Marius sakė, kad kuria ne tik savo malonumui. „Juk rašyti vien sau neįdomu, norisi, kad ir kiti perskaitytų, norisi sužinoti, ar kitiems patiks, ar ne. Visada turiu su savimi užrašų knygutę ir tušinuką, kad staiga toptelėjusias mintis galėčiau užsirašyti. O rašyti galima visur: ir troleibuse, ir kavinėje, kur tik „šauna“ mintys į galvą. Poezija man – tai lyg mąstymo būdas: jei kas nors neaišku ir nori išsiaiškinti, parašai eilėraštį... Ir daug kas tampa aiškiau“, – šypsodamasis pasakojo Marius. Nors poezija jam ir reiškianti daug, bet tai nėra pagrindinis Mariaus užsiėmimas. Pagrindinis darbas – vertimai iš anglų kalbos.

Gražiai apie savo poetinę kūrybą pasakojo ir jo žmona Jurgita, beje, mūsų kraštietė.

„Pirmąjį eilėraštį parašiau antroje klasėje, jis buvo apie ąžuolą ir voveres – nenuostabu, juk buvau dar vaikas, – pasakojo Jurgita. – Šiek tiek parašinėdavau pradinėse klasėse – vieną kitą trumputį eilėraštuką. Daugiau pradėjau kurti nuo dešimtos klasės. Rašau apie daug ką: gyvenimą, apie vidinius savo pojūčius, apie savo matomą pasaulį. Kūryba yra mano gyvenime ir apima svarbią jo dalį, ji tiesiog egzistuoja, net nežinau kodėl. Poeziją aš suprantu kaip bendravimo, saviraiškos formą. Pirmiausia aš rašau sau, o ne kam nors kitam, nesistengiu ką nors sukurti per prievartą. Mintys į mano galvą ateina lyg iš giedro dangaus, o man telieka jas užrašyti. O jei nesirašo, tai ir gerai, vadinasi, taip turi būti. Tačiau kai nerašau, manyje atsiranda tarsi chaosas, kuris tvyro, kol minčių neišlieju popieriaus lape. Mano tekstus lydi nuotaikos. Pavyzdžiui, kai laukiausi vaikelių, parašiau tik po vieną tekstą, tačiau jie man yra brangiausi – stipresni už ankstesnius, nes būtent juose įamžintos tuomet galvoje besisukančios mintys“...

Poezijoje galima tiek daug atrasti ir suprasti – save ir kitus. Linkime visam jaunimui dažniau prisiliesti prie poezijos lobyno.

Pašnekovus kalbino ir straipsnį parengė Agnė ORLAUSKAITĖ ir Dominyka PARADNIKAITĖ

Vasilijaus KUKONENKOS nuotraukos.