Medžio drožėjas, sertifikuotas tautodailininkas, daugybės personalinių parodų autorius E. Čypas ne tik gamina originalius medžio dirbinius, bet ir įkūrė Dusetose Amatų centrą, čia veda edukacinius užsiėmimus norintiesiems susipažinti su medžio drožybos paslaptimis. Amatų centro duris vis varsto ir turistai. Užeina pasmalsauti, o lieka ilgam. Juk centre galima pamatyti ne tik kūrėjo darbo vietą, kur ir gimsta išskirtiniai drožiniai, jo ir žmonos darbus – pagamintas geldeles, medinius žaislus ar prieverpstes, išskirtines riešines bei papuošalus, bet ir unikalią senovinių buities rakandų kolekciją. Ją kūrėjas kaupia jau seniai. „Ateina vaikai, ir aš jiems rodau, aiškinu, pasakoju. Ne tik apie drožybą ar medį, bet ir apie tai, kaip anksčiau atrodė indai, buities daiktai. Paklausinėju ir jų pačių. Rodau kokį nors daiktą, o jie spėja, kas tai yra. Taip ir leidžiame laiką“, – sako entuziazmo ir energijos nestokojantis menininkas.

 

Jo žmona Daiva kiek santūresnė. Sako, nemėgstanti viešumo, o ir kurti jai smagiau vienai. Juokiasi esanti ir labiau realistė nei sutuoktinis. „Kai Erikas svajodavo apie Amatų centrą, aš maniau, kad tai nerealu. Bet, kai labai nori ir garsiai svajoji, matyt, tos svajonės pildosi. Tiesa, Erikas turi ir daugiau svajonių, o aš ir toliau sakau, kad jos nerealistiškos, bet laikas parodys“, – šypsodamasi sako D. Čypienė.

 

Prieš dešimtmetį šeima įsigijo senas ir apleistas buvusios bibliotekos patalpas. Sutvarkė jas ir įkūrė Amatų centrą. Antrame namo aukšte gyvena patys. „Anksčiau maniau, kad įkursiu savo penkiasdešimtmečiui, bet pavyko anksčiau. O dabar svajoju šalia esančiame name įkurti tautodailininkų namus, kur vyktų tautodailininkų iš visos Lietuvos parodos“, – apie ateities siekius prasitaria pašnekovas.

 

Šiandien bene garbingiausią vietą Amatų centre užima verpstės ir prieverpstės. Kuo jos skiriasi? Pirmasis verpimo įrankis buvo verpstukas, naudotas kartu su verpste. Laikui bėgant verpstes pakeitė verpimo rateliai. Prieverpstė pasirodė kartu su verpimo rateliu. Tai medinė ratelio dalis, skirta verpiamam kuodeliui pritvirtinti. Jis buvo pririšamas virvele arba prismeigiamas mediniu, rečiau metaliniu smeigtuku.

 

„Dalyvavau projekte ir turėjau atkurti senąsias verpstes ir prieverpstes. Kuo daugiau domėjausi, skaičiau, tuo geriau supratau, kad drožti nemoku. Juk mes mokėmės drožti kuo švariau, tvarkingiau. Anksčiau to tikslumo nebuvo – daug didesnis dėmesys buvo skiriamas ženklams. Čia – žaltys, o šalia – namelis, dar kažkoks trikampėlis. Be simetrijos, bet su prasme“, – pasakoja E. Čypas.

 

Pernai Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje vyko tautodailininko paroda „Aukštaitiškos verpstės ir prieverpstės“. Taip E. Čypas įgyvendino Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą, kurio tikslas buvo amato tolesnės gyvybingumo sklaidos, prieverpsčių ir verpsčių populiarinimas. Parodoje buvo eksponuojamos 25 autentiškais raštais ornamentuotos verpstės ir 27 prieverpstės, pagamintos pagal surinktą kraštotyrinę medžiagą ir muziejinius pavyzdžius. Šiandien Amatų centre galima pamatyti darbus iš vykusios parodos ir menines autoriaus improvizacijas verpsčių bei prieverpsčių tema.

 

E. Čypo kūryboje labai daug simbolikos. „Saulės ženklas reiškia meilę, džiaugsmą, šilumą. O šis zigzagas – žalčiukas – vaisingumo simbolis. Drožinius buvo įprasta puošti baltiškais ženklais, tad puošiu ir aš. Bet įdomu, kad ant molinių dirbinių, pavyzdžiui, prieškario ąsočių, meistrai taip pat įspausdavo mūsų ženklus“, – rodydamas kolekcinį ąsotį pasakoja pašnekovas.

 

Tautodailininkas sako, kad verpstėse ir prieverpstėse buvo atspindimas visas gyvenimas. „Prieverpstės per vestuves būdavo kraičio dalis. Kuo gražiau išdrožinėta prieverpstė, tuo, tikėta, dvasingesnė nuotaka. Jeigu iki vestuvių meistrai nespėdavo pabaigti prieverpstės, ją papuošdavo eglių šakomis ar gėlėmis“, – pasakoja pašnekovas.

 

E. Čypas turi išdrožinėjęs ir savo šeimos prieverpstę. „2000 m. nusipirkome sodybą. Tuomet išdrožinėjau mūsų prieverpstę. Joje – aš, žmona ir mūsų dukros“, – sako meistras.

 

Prieverpstėmis ypač domisi japonai. Kaip teigia pašnekovas, jie nesidera – vertina rankų darbą, simboliką, tad perka ir vežasi į Japoniją. Patinka jiems ir pašnekovo kuriamos geldos. „Pernai Kernavėje prie mūsų prekystalio atėjo lietuvis su japone. Paklausė, kiek geldų turiu. Atsakiau, kad šešiolika“, – sako kūrėjas.

 

Vis dažniau verpstes ar prieverpstes perka ir lietuviai. Mėgstamos ir geldos, kurias galima buityje pritaikyti praktiškai – įsidėti riešutų, sausainių. Tačiau bene populiariausi yra E. Čypo drožinėjami paukščiai. „Paukščiukus su žalčiukais perka poros, kurios nori vaikučių. Nusiperka, pasikabina virš lovos. Kitam reikia paukščiuko su valdžios ženklu, dar kažkam – su džiaugsmo simbolika. Kiekvienas atranda savo paukščiuką“, – sako pašnekovas.

 

Simbolikos daug ir D. Čypienės darbuose. „Simboliais puošiu ir riešines. Kartais net užsako, kokių būtent simbolių nori. Anksčiau puošdavau gėlytėmis, o dabar vis dažniau marginu raštais. Juk jeigu tiki, tie simboliai ir apsaugo, ir galių suteikia“, – sako pašnekovė.

 

E. Čypas mėgsta dirbti su vaikais. Kiti drožėjai klausia jo, ar nebijo. O kas, jeigu kuris įsipjaus? „Man buvo dvylika metų, norėjau drožinėti – niekas neparodė. O pats turiu mokinę, kuriai dabar yra septyneri, bet pas mane drožinėja nuo ketverių! Ji ima rėžtuką, rėžia, o aš nė nesijaudinu. Kaip gali vaikui neparodyti, nepamokyti, jeigu jis nori? Tegul pabando, prisiliečia“, – sako pašnekovas.

 

Pats E. Čypas drožinėja nuo keturiolikos metų. „Būdamas penkiolikos įstojau mokytis – norėjau tapti meninių baldų staliumi. Tada buvo praktika – 300–400 medinių tušinukų per mėnesį. Ir vis tie patys. Dabar panašiai drožiu paukštelius. Ir nepavargstu, ir nenuobodu. Ir kiekvienas paukštelis kažkiek kitoks“, – sako tautodailininkas.

 

Drožyba pagelbėjo ir kariuomenėje. „Ar išdroši pavadinimus „štabo viršininkas“, „bataliono vadas“? – paklausė manęs. Žinoma. Taip ir drožinėjau sau, kol tarnavau“, – šypsosi E. Čypas.

 

Pašnekovas šiuo metu moko drožinėti vaikus, mėgsta su jais bendrauti. Sako, nuo pirmų rėžių mato, ar vaikui seksis, ar ne. „Ne nuo amžiaus priklauso. Kai jiems įdomu, jie klauso ir girdi. Žiūrėk, pyplys, o sekasi puikiai. O būna, rimčiausi vyrai nesugeba“, – šypsosi E. Čypas.

 

Nors visą laiką dirbo su medžiu, polėkis kurti meną pasibeldė kiek vėliau. „Tai tą išdroždavau, tai aną. Pagalvojome, kad visai gerai būtų sudalyvauti mugėje. O ir žmona pradėjo kurti. Kažkaip taip ir įsivažiavome. Dabar abu esame tautodailininkai, rengiame parodas, bet ir po muges važiuojame. Visai smagu pabendrauti su žmonėmis“, – sako E. Čypas.

 

Tiesa, kūrėjai prisipažįsta, kad vien menu sotus nebūsi. Šeima laiko beveik šimto avių bandą, vištų, ančių, o E. Čypas dar ir dirba su statybomis. „Vakar kirpome avis. Kirpome ilgai. Tada tvarkėmės Amatų centrą. Šiandien jau buvau statybose. Kasdien iki 11–12 valandos nakties drožinėju paukščiukus. Taip ir gyvename“, – šypsosi pašnekovas.

 

D. Čypienė sako, kad buvimas sodyboje, ūkio priežiūra jiems labai maloni. „Pailsime gamtoje, nors darbo ir daug. Dabar ritasi viščiukai, avys ėriukų prisivedė. Nė nesuskaičiuoju, kiek jų iš viso turime. Viena tiek nelaikyčiau, bet dviese puikiai susitvarkome“, – pabrėžia pašnekovė.

 

Kad ir ką darytų Čypai, rodos, viena papildo kitą. „Dusetų amatų centras yra iš dvasios polėkio. Bet vien iš Amatų centro ar iš drožinėjimo neišgyvensi. Jeigu nebūtų statybų, matyt, centro išlaikyti nepajėgtume. O ir vien iš drožybos neišgyvensi, nebent dirbtum labai daug. Pavyzdžiui, mano kurtas paukščiukas kainuoja 9 eurus. Man jį pagaminti užtrunka valandą. O juk ir mediena kainuoja. Be to, tik išdrožti nepakanka, dar reikia ir parduoti. Bet aš nesiskundžiu – man patinka“, – sako E. Čypas.

 

Kaipgi prasidėjo D. Čypienės kūrybinis kelias? „Nuo vaikystės mūsų šeimoje moterys vakarais susirinkdavo močiutės kambariuke, ateidavo kaimynė, ir visos ką nors darydavo. Ir mes, vaikai, ką nors darėme. Buvo natūralu, kad turi ką nors dirbti. Taip pradėjau megzti“, – sako pašnekovė. Mezgimas ją lydi visada. Ankščiau mezgė sau ir savo šeimai, vėliau ėmė kurti ir kitiems. „Erikas pastūmėjo, padrąsino. Pats važiavo į muges ir mane kvietė. Taip kartu ir įsitraukėme“, – šypsosi pašnekovė.

 

2021 m. D. Čypienė tapo sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicine amatininke. „Visas riešines kuriu su didele meile. Manau, kad žmonės tą jaučia. Jas pagaminti užima laiko, o išperka greitai. Riešinėms nėra sezoniškumo. Vasarą gal jų ir nemūvime, bet kiek tos vasaros, o nuo ankstyvo rudens riešinėmis jau galima puoštis. Kai kurie žmonės jas mūvi dėl sveikatos, kad apsaugo- tų sąnarius“, – sako pašnekovė.

 

O kaip kūryboje atsirado papuošalai su džiovintomis gėlėmis? „Dukros buvo dar mažutės, o man labai norėjosi kaip nors jas papuošti, neįprastai. Niekas tuomet tokių papuošalų nedarė. O mes juk – gamtos vaikai. Gėlės mums labai artimos. Idėją pamačiau kažkur žurnale ir užsimaniau ją įgyvendinti. Niekas nemokė, neaiškino, tad turėjau pati ieškotis informacijos ir mokytis“, – sako D. Čypienė.

 

Pirmais metais kartu su dukromis ji rinko visas gėles, bet paskui pamatė, kad papuošalų gamybai tinka ne kiekviena. „Vienos nedžiūsta, kitų spalvos išblunka, kai kurios pernelyg trapios. Kai turi gražiai sudžiovintų gėlių, pradedi kurti. Papuošalų gamybai naudoju kristalinę dervą“, – pasakoja tautodailininkė.

 

„Kiti drožėjai drožia paukštį ir galvoja apie paukštį, o aš drožiu paukštį ir sau balbatuoju“, – sako tautodailininkas E. Čypas. Žmona priduria, kad jos vyrui meditacija yra drožyba, o jai – mezgimas. „Mezgimas visada su manimi. Turiu laisvą minutėlę ir mezgu. Beje, kartais padedu ir vyrui. Jis išdrožinėja paukštelį, o aš jį išpaišau“, – sako D. Čypienė.

 

Pradėjome pokalbį nuo svajonių, tad svajonėmis ir baigiame. „Kokių šešiasdešimties metų nusipirksiu seną autobusą, išsipaišysiu jį ir važinėsiu po Lietuvą – mokysiu vaikus drožinėti“, – svajoja E. Čypas. Tiesa, sutuoktinė primena, jog tam, kad galėtum važinėti po Lietuvą senu autobusu ir mokyti meno, dar reikia pagalvoti, kas už tai mokės atlyginimą. „Gerbiu jo norus, nors ne visada palaikau, – šypsosi D. Čypienė. – Kartais atrodo, kad sumanymo neįmanoma įgyvendinti, bet Erikas taip nori, kad viskas pavyksta. Kas gali žinoti, gal kada nors tikrai nusipirks tą autobusą ir laimingas sau važinės po Lietuvą, mokys vaikus.“