Pasveikinta šimtametė Apolionija Matiukienė

• Spausdinti

Apolionijai Matiukienei, gyvenančiai Bileišių kaime, gruodžio 29 d. suėjo 100 metų! Jubiliejaus proga ją aplankė Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius Benjaminas Sakalauskas. Perdavęs Zarasų rajono savivaldybės mero Nikolajaus Gusevo linkėjimus, jis įteikė gėlių puokštę bei Zarasų r. savivaldybės sveikinimą, kuriame linkima puikios sveikatos, daug džiaugsmingų, laimingų ir gražių dienų, kad ilgai dar lydėtų nuostabiausi prabėgusių metų prisiminimai. Dusetų kepyklėlės gardų tortą sukaktuvininkei dovanojo Dusetų seniūnijos seniūnas Darius Steponavičius bei seniūnijos socialinė darbuotoja Diana Geniuš-Žaržojienė.

Senolė gyvena kartu su ja besirūpinančiu sūnumi, dažnai lankosi ir kitas sūnus, dukra, vaikaičiai. Dukra papasakojo, kad jų Mamytė ir sulaukusi tokio amžiaus, nors jau kamuojama kai kurių negalių, išliko šviesaus proto ir nepaprastai geros širdies. Meilė, pagarba, atjauta visiems žmonėms Apolioniją lydi per gyvenimą nuo mažumės ir tikriausiai tai vienas svarbiausių dalykų, padėjęs sulaukti tokio garbingo amžiaus. Be abejo, ir judrus gyvenimo būdas iki pat 98 metų, saikinga mityba.

Jubiliatės sūnėnas – žymus Lietuvos kalbininkas, filologijos mokslų daktaras Antanas Pakerys, jis yra užrašęs daug tetos atsiminimų. O čia pateikiame ištrauką iš literatūros tyrinėtojos, rašytojos prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės užrašų: „Šią vasarą, lietingą Joninių dieną, dar (ne pirmą sykį) kalbinau devyniasdešimtmetę Apoloniją Brogaitę-Matiukienę (Zarasų rajonas, Bileišių kaimas Šventosios slėnyje), tebesančią toje pačioje vietoje, kur gyveno kelios Brogų kartos (iš tos pačios giminės ir Linas Broga, prigimtosios kultūros žmogus, netgi, sakyčiau, adeptas, Jurgio Baltrušaičio vertėjas). Bandžiau ką nors išklausti apie vietą, jos jutimą, apie vandenis. Vieta, tai kur esi, gyveni. Kur vaikai užauga. „Nag vieta kaip vieta, tik kad žema, sklepelio negalima bulvėms. Negalėjom pasistatyti aukštumėlėj, kur mūsų senoji gryčia buvo, tėvelis neleidė, sūnui saugojo, o svetimam teka.“ Gal ir tikrai vieta, joje ilgai būnant-gyvenant, tarsi sueina į gyvenimą, į sąmonės istoriją. Lyg ir nebėra atskirai. Pieva – ganykla, šienas, sunkus darbas. Kalnalis, – matai, ten ilgai buvo mūsų senasis tvartas, kol pasistatėm, gyvuliams reikėjo nešti, sunku prieš kalną. Gyvenimas toje vietoje, jo sunkumai, vargai. „Žemele gera buva“, – sako. Kodėl gera? Kad augo visa. Kad leido prasimaitinti – dar anais laikais prieš karą, kai nuo dvylikos metų dirbo visus darbus, pati mažiausia iš septynių vaikų likusi viena su jau senyvais tėvais. Vieta, kur dirbi, ne šiaip takelis, kaip kartais mes grožimės, o takas į fermą pokariu, sunkiam visos dienos darbui – rudenį per purvynus, žiemą per pusnynus. Ką galvojo brisdama? Kaip vaikai pavalgys, kaip išeis į mokyklą, ar spės pareiti, išvirti kokio viralo. Iš paskutiniųjų statytis namelius, juose įsigyventi. Įsigyvenimu labiausiai ir reiškiasi santykis su vieta. Sodinti medžius (lyg koks mitas pasakojimas apie savo dėdienę, kuri sterblėj pavasarį ir rudenį parsinešdavo iš lauko ar miško mažų beržiukų ir juos sodino į eilę; mažai kas liko iš didelės sodybos, o beržai tebėra). Maži medeliai sterblėj – lyg gyvi padarėliai, saugomos šaknelės, kad nenubirtų žemės.“

Apolionijos Matiukienės gyvenimas – lyg tie Bileišių ąžuolai, tvirtai tebestovintys sėlių žemėje, savo šakomis ir šaknimis tebelaikantys amžinąsias vertybes – meilę, tikėjimą, viltį.

Parengė Vilija Visockienė, nuotr. autorės