Zarasų viešojoje bibliotekoje nuo sausio 9 d. iki vasario 9 d. eksponuojamos Igno Rudžio fotografijos ir Enrikos Samulionytės fotoprojektas. Paroda „Įkvėpti“ skirta Igno, vieno iš parodos autorių, sirgusio reta liga (plautinė hipertenzija), atminimui.

 

„Mes, žmonės, gyvenantys kasdienį gyvenimą, sunkiai galime įsivaizduoti, kad toks natūralus dalykas, kaip kvėpavimas, gali būti toks sudėtingas ar reikalauti tiek pastangų, kartais ir specialių aparatų ar labai brangių vaistų. Sunkiai galime įsivaizduoti, kad tai liga be vilties. Be vilties pasveikti – galima tik kontroliuoti ligos eigą, sveikatos būklę, pratęsti buvimą. Tačiau vienintelis būdas gyvenimą pratęsti, neretai įmanomas tik tada, kai viltį dovanoja užgesusi kito gyvybė – persodinant organus. Tačiau net ir tai yra tik mažytė galimybė gyvenimui skleistis. Todėl Igno Rudžio portretų serija yra skirta gyvenimo grožio, jo trapumo akimirkoms įamžinti. Enrikos Samulionytės serija skirta šios ligos būsenai išgyventi ir užfiksuoti“ (Renata Heredia, Igno draugė).

 

Ignui artimi žmonės pabandė pajausti, ką reiškia būti, kai trūksta oro. Jie sulaikė kvėpavimą ir nekvėpavo kiek galima ilgiau, o ir Igno ištarta frazė, jam jau būnant sunkios būklės ligoninėje, kai jam trūko deguonies, parodo, kokia vertinga yra galimybė įkvėpti. Įkvėpti ir tiesiog laisvai, nevaržomai kvėpuoti.

 

Ignas gimė 1986-ųjų pavasarį. Pamėlęs, dūstantis kūdikėlis su įgimta širdies yda, turėjęs gyventi kelerius metus. Netrukus Lietuvoje pradėtos atlikti pirmosios tokios širdies ydos operacijos, o Ignas buvo tarp laimingųjų, gavusių šansą gyventi. Paauglystėje sveikata pradėjo prastėti, bet širdies stimuliatorius ir nauji vaistai leido gyventi toliau. Kartu atėjo suvokimas, kokia sudėtinga jo būklė ir kokios liūdnos prognozės laukia, atsliūkino ir mirties baimė, lydima baisių panikos priepuolių.

 

Savaitę iki vestuvių jis pateko į ligoninę, nes atsikosėjo krauju – paaiškėjo, kad progresuoja plautinė hipertenzija. Vienintelė galimybė ateityje – plaučių ir širdies persodinimas.

 

Tačiau Igno vidinis optimizmas ir gyvenimo meilė neleido pasiduoti tamsai, stengėsi gyventi „pilnais plaučiais“. Ignas atrado fotografiją. Iš pradžių lyg žaisdamas, eksperimentuodamas, po to daugiau ir giliau pasinerdamas į šios srities subtilybes. Jis nusprendė studijuoti fotografiją Vilniaus Dizaino kolegijoje. Neišsenkanti vidinė energija paskatino užsiimti ir visuomenine veikla – kol leido sveikata, Ignas buvo žmonių, sergančių plautine hipertenzija asociacijos vadovu, ieškojo būdų kaip geriau atstovauti likimo draugams, susidūrusiems su šia reta ir sunkia liga.

 

35-ieji metai Ignui tapo lemtingi – sveikatai prastėjant, medikai jį įrašė į pagreitintą eilę plaučių ir širdies transplantacijai. Tai buvo viltis. Buvo sausis, jautėsi itin gerai, planavo, kaip vasarą važiuos į be galo mylimą sodą, susitiko su draugu, žvalus ir linksmas, išlaikė egzaminus kolegijoje, kitą dieną nuo ryto telefonu bendravo su draugais, vaiku, pasigamino pietus... Po pietų nuėjo nusnausti ir nebepabudo...

 

Paroda išskirtinė ir tuo, kad kviečia mąstyti apie donorystę. Tik tą akimirką, kai mūsų pačių ar mūsų brangiausių žmonių gyvybė priklauso nuo kito asmens sprendimo po mirties dovanoti savo organus, galime geriausiai suvokti organų donorystės prasmę. Bet ta akimirka jau gali būti pavėluota. Ignas nesulaukė donoro.

 

Kviečiame aplankyti parodą ir pasidžiaugti, kad gali laisvai kvėpuoti.