,,Nežinantys istorijos yra pasmerkti ją pakartoti“, – vieno garsiausių XVIII a. filosofų Edmuno Burke teiginiu minėjimą pradėjo renginį vedusi  K. Būgos memorialinio muziejaus muziejininkė Dalia Vaitukaitienė. „Mes negalime pakeisti to, kas įvyko, bet galime pasidalinti skausmu ir liūdesiu su holokausto aukų giminėmis, visa žydų tauta, kartu prisiminti ir padėkoti žmonėms, kurie tais laikais neprarado žmogiškumo ir gelbėjo žydus nuo žūties.

 

Zarasų rajone, Krakynės miške, 1941 m., rugpjūčio 26-ąją, pagal SS pulkininko Karlo Jegerio raporto duomenis sušaudyti viso Zarasų rajono žydai - 2569 žmonės: 767 vyrai, 1113 moterų ir 687 vaikai, 1 lietuvis komunistas ir 1 rusas komunistas. Ant sovietų valdžios metais (1950 m.),  pastatyto obelisko klaidingai nurodyta, kad masinių žudymų metu nužudyta 8000 Zarasų rajono žydų.

 

Duomenis apie Krakynės žudynes pateikė konvojavimo būryje dirbę žmonės (Jonas Venclovas, Albinas Miškinis). Jų liudijimu, žudynėse dalyvavo aplinkinių miestelių baltaraiščiai ir vokiečių karininkai. Žydų surinkimo vieta buvo Degučiuose, mokyklos kieme ir prie ežero. Konvojavimo būrys apsupdavo 50 žmonių grupę ir lydėdavo ją į šaudymo vietą. Vedant melavo, kad tai tik medicininis patikrinimas, vaikams sakė, kad jie eina į Turmanto geležinkelio stotį, iš kur keliaus į Palestiną.

 

Žudynių vietoje stovėjo sunkvežimis su degtine. Šaudę žydus gavo po 0,5 litro degtinės, o konvojavę – 0,5 litro trims žmonėms.  Į tą patį sunkvežimį buvo dedami žydų drabužiai. Atvesti prie iškasto 2 m gylio, 2 m pločio, 200 m ilgio griovio žydai turėjo nusirengti. Moterys nenusirenginėdavo. Kas 5 m prie griovio stovėjo sargybiniai.

Kulkosvaidžių ir šautuvų garsas girdėjosi ir už 10 km. Miško čia dar nebuvo. Baigę savo darbą, netoliese gyvenę žmonės paliko savo namus, nes nepakėlė mirties kvapo.“

 

Maldą „Gailestingasis Dieve“ už nužudytus žmones skaitė, prisiminimais apie baisųjį laikmetį dalinosi dusetiškė Marija Atkočiūnaitė - Varenbergienė. Jos indėlis renkant atsiminimus apie žydų gyvenimą prieškario Lietuvoje, bendradarbiaujant su pasaulio žydais, įvairiais būdais įamžinant istorinę atmintį, yra neįkainojamas. Pati p. Marija pabrėžia, kad ji yra viena iš paskutiniųjų gyvų liudytojų, savo akimis mačiusi getą Užtiltėje, išniekintą Dusetų sinagogą, apiplėštus sušaudytų žydų namus, pamena ir žydšaudžių pavardes. Prisiminimai, net ir prabėgus 83 metams, vis dar gyvi ir skaudūs, guldomi į autobiografinius tekstus, jos pasakojimai yra filmuojami.

 

Tylos minute pagerbtus žuvusiuosius, dusetiškė Laima Gorpinič perskaitė itin jautrų, po visas pasaulio žydų bendruomenes išplitusį M. Atkočiūnienės - Varenbergienės Dusetų žydams  sukurtą eilėraštį.

 

Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė ragino daryti viską, kad tie baisūs nusikaltimai nepasikartotų vėl – nebijoti kalbėti apie tai (nes tai vis dar skaudi tema), skatinti jaunimą domėtis istorija. Mūsų laikmetis taip pat yra pilnas nežmoniško žiaurumo, tad sakyti, kad viskas liko praeityje – negalime.

 

Minėjimo pabaigoje buvo padėtos gėlės, ir, pagal žydiškąją tradiciją, akmenukai prie paminklo holokausto aukoms.

 

 

Zarasų krašto muziejaus informacija