„O jei šiandien esi tau skirtuos Zarasuos...“

• Spausdinti

Zarasų krašto fotografai, šiemet susibūrę į klubą „Ežerų žemė“, šią parodą pavadino „O jei šiandien esi tau skirtuos Zarasuos”. Tai Zarasų literatės Onos Kačkienės eilėraščio eilutė, įprasminanti parodos idėją, besisiejanti su paties klubo pavadinimu. Paroda atskleidžia, kaip jos autoriai regi, jaučia šį kraštą, taip pat skatina kiekvieną paklausti savęs: „O kas man yra Zarasai? Kaip juos matau, ką čia išgyvenu?”

Visi septyni šios parodos autoriai savitai atskleidžia buvimą šiame likimo skirtame krašte: fiksuoja įvairius Zarasų vaizdus ir žmones, skiria dėmesį vis kitoms miesto, jo apylinkių detalėms, kur statinių, žmonių gyvenimai neatsiejami nuo gamtos ritmo.

Gintauto Antanavičiaus fotografijų ciklas apima žmogaus ir gamtos būties dermę laiko tėkmėje. Fotografijos jautriai atveria žmogaus būties trapumą ir viltingą sugrįžimą – žydinčiu, namus saugančiu sodu – jau iš ten, iš Anapus…

Įprasta, jog pajusti tylą, įminti rūkų paslaptis kviečia Rimanto Bikulčiaus fotografijos. Tik ne šį kartą. Šioje parodoje fotografas Zarasų kraštą regi jo asmenybių šviesoje: tai žmonės, puoselėjantys kultūrą, garsinantys savąjį kraštą unikaliais darbais ir idėjomis, kurios telkia kitus, žavi, augina.

Gitanos Kavaliauskaitės fotografijose bendrystė su tėviškės medžiais, vandenimis. Gimtojoje sėlių žemėje visada esi laukiamas – ežero, užmirštų valčių, artimųjų. Čia svaigiausias vaikystės sodų žydėjimas, jaukiausia, negęstanti prisiminimų šviesa.

Vasilijus Kukonenko subtiliai atskleidžia žmogaus ir vandenų temą. Fotografijų ciklas panardina į slėpiningą, ūkanotą ežero rimtį, kur tylus nendrių šnaresys, valties irklų teškenimas ir ilgas, kantrus laimikio laukimas. Juk meškeriojimas, poledinė žūklė – ne vien pomėgis. Tai susitikimas su gamtos ramybe ir savimi – toks savas ir gydantis. Jokios skubos, išorinio bruzdesio, minčių triukšmo, čia žvejys ir aplinka – nedalomas vienis.

Gražią praeities ir dabarties sampyną, kuri mus stiprina, atskleidžia Algimanto Navicko fotografijos. Jos kviečia pasigrožėti šiandienos Zarasų statinių ir gamtos grafika: pasitikti sutemų prie Apžvalgos rato, paklaidžioti po Didžiąją salą, aplankyti senolį ąžuolą Stelmužėje.

Adolfas Sinkevičius įamžino smagią, Šlyninkos vandens malūne šurmuliuojančią Užgavėnių šventę, įtraukiančią tiek mažylius, tiek suaugusiuosius. Fotografas įtaigiai perteikia žmonių nuotaikas, iš senų senovės atkeliavusių papročių svarbą.

Stanislovo Sinkevičiaus fotografijose – vasaros branda, dangaus ir žemės harmonija. Regis, junti vidurvasario keliuko, vedančio į gimtuosius namus, šilumą, vasarą palydinčio debesies šešėlį. Tai vis dinamiški, besikeičiantys gamtos virsmai, įprasminantys mūsų kasdienybę. Toks visų parodos dalyvių siekis – atskleisti tai, kas savajam krašte brangu ir prasminga.