„Pirmoji sprogusi granata pataikė tiesiai mums į širdį“... Tiesiai iš mokyklinio suolo į karo pragarą pakliuvę jaunuoliai supranta, kad yra tik marionetės rankose tų, kuriems šis karas yra naudingas. Kiekvieną dieną šimtai žuvusiųjų, iš skausmo rėkiantys draugai ir šūviai jiems į galvas (kad nesikankintų). Šie žmonės turėjo ką prarasti, bet neturėjo kur trauktis, vieningi kaip kumštis jie žengė į priekį.

Knygoje apstu momentų, kai norisi užsimerkti ir daugiau nebeskaityti ir kai nebesinori žmonėmis vadinti tų, kurie visam šitam siaubui vykstant sėdėjo už savo rašomųjų stalų ir reikalavo nesustoti...

Knyga įsirėžė į atmintį giliai giliai – tai niekada nemirštanti klasika...

Sandra PETKUTĖ