Mums jau keturiolika!
Sukaktuves atšventėme šauniai. Iš pat pradžių visus gerokai išprausė vasariška liūtis, bet gamtos išdaigos nesutrukdė linksmai leisti laiko, juolab toliau jau niekas nebuvo baisu. Ypač mūsų „nekrikštams“ Akvilei bei Laurynui, kuriems atlikome „krikšto apeigas“. Jaunuoliams teko susirungti keliose rungtyse, kurios patikrino jų iškalbą, protinius, meninius, fizinius sugebėjimus. Linksmai „pasiteplioję“ bei pašokinėję maišuose, ištarę priesaikos žodžius, už kurių nesilaikymą grėsė žiauri bausmė – vedžioti pasivaikščioti mūsų konsultantės Danutės šuniuką, Akvilė ir Laurynas tapo oficialiais „Tu – ne vienas“ laikraščio korespondentais. (O kaip jie vėliau atprausė „nuštampuotus“ savo veidelius, telieka paslaptyje. Beje, Laurynas tai atlikti patikėjo upelei, išsitiesęs joje su visais drabužiais – nedaug, tiesa, ir nukentėjo, juk ir taip jau buvo šlapias.)
Sušlapus nė karšta bebuvo, nė išsipurvinti kas besisaugojo ar uodų įkandimais besiskundė. Kad naujokai nesijaustų pernelyg nuskriausti, keletą rungčių atlikti teko ir mūsų svečiams, buvusiems laikraštėlio korespondentams. Nepavyko išsisukti nė mums – dabartinės redakcijos nariams. Danutė privertė mus ir „bučiuotis“, tiesa, per kortą, ir daiktus atpažinti užsimerkus, o draugą – iš jo niūktelėjimo į nugarą. Daugiausia darbo buvo, ko gero, man, redaktorei – užrištomis akimis turėjau atpažinti savo komandos narius ir svečius, kurie, žinoma, visaip stengėsi pakeisti savo išvaizdą...
Po to kepėme šašlykus (ačiū Viktorijos mamai už jų paruošimą) ir netrukus iš susineštinių vaišių iškėlėme smagią puotą – šveitėme, net ausys lapsėjo. O jau paskui – įvairiausi žaidimai. Taip visą naktį džiaugėmės gaiviu vasaros oru ir vienas kito draugyste. Palapinės mūsų tąnakt taip ir nesulaukė...
Laikraščio gimtadienio šventė gamtoje – tai puiki proga redakcijos nariams pabendrauti kitokioje aplinkoje, geriau pažinti vienas kitą, labiau susidraugauti bei geriau bendradarbiauti rengiant laikraštį ateityje. Nuoširdžiai dėkojame Reginai Veselienei bei Stasiui Sutkauskui už suteiktą galimybę švęsti laikraščio gimtadienį Šlyninkos vandens malūno stovyklavietėje, taip pat Zarasų kultūros centrui ir Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungai (vieni mus į stovyklą atvežė, o kiti parvežė) ir, žinoma, dideliausias AČIŪ mūsų mylimai konsultantei Danutei Pulokaitei, kuri jau 14 metų dirba su jaunimėliu, moko jaunuosius žurnalistus, visur jiems talkina ir kuriai tikrai rūpi ne tik laikraštėlis, bet ir mes patys.
Arianda GRIŠČENKO
Nuotraukos visų, kas tik netingėjo fotografuoti.