Beveik visi kalbinti praeiviai tikino mylintys Zarasus, nes tai – gražus, ežeringas kraštas. Miestiečiai džiaugėsi ne tik gamtos grožiu, bet ir Zarasuose vykstančiais festivaliais, šventėmis, kurie dar labiau garsina šį miestą. Džiaugtasi, jog mūsų mieste yra daug nemokamų renginių. Taip pat Zarasai buvo apibūdinti kaip „tobulėjantis miestas“, o tai, žinoma, džiugu girdėti. Tačiau yra ir ne tokių smagių dalykų.

Dažnas pašnekovas kaip vieną svarbiausių problemų akcentavo tai, kad mieste, nors ir turinčiame daug ežerų, kartais nėra net kur maudytis, ypač kai dėl vykstančių renginių neįleidžiama į Didžiosios salos paplūdimį. Jau ir tas paplūdimys atrodo baisiai, bet kitos ežerų pakrantės apskritai neprižiūrimos, priaugusios žolių. Ir vandens sportas čia galėtų būti vystomas kur kas labiau. Ir pramogų prie vandens ir ant vandens nedaug. Apskritai nepasinaudojame tuo, kas tiesiog po nosim padėta.  Čia kaip tame posakyje – kurpius dažniausiai... be batų...

Beje, tų problemų išvardyta daugybė. Kai kuriuos zarasiečius erzina tai, jog norint nusipirkti kažką vertingesnio ir kokybiškesnio tenka važiuoti kitur, nes mūsų mieste reikalingo daikto dažniausiai nerasi. Taip pat buvo išsakytas pastebėjimas, kad švenčių metu reikėtų geresnės policijos priežiūros girtuokliaujančiam jaunimui sudrausminti. Vienas kitas pasigedo Zarasuose pramogų bei veiklos kitais metų laikais (ne vasarą). Kitas pastebėtas trūkumas – žmonės pernelyg šiukšlina. O antai mažo vaiko mama sakė norinti, jog vaikų žaidimo aikštelės prie namų būtų skirtos tik vaikams, o ne pagėrusiems vyriškiams sėdinėti, neretai palaidiems (kartais ir vedžiojamiems) šunims gamtiniams reikalams atlikti. 

Žinoma, praeiviai kalbėjo ne tik apie tvarką. Dirbantieji skundėsi dėl menkų atlyginimų, nes pinigų vos užtenka pragyvenimui, ką jau kalbėti apie jų leidimą pramogoms. Kitiems buvo labai apmaudu, jog mūsų mieste mažai darbo vietų ir todėl vis mažėja jaunimo...

Paklausti, ką gi keistų, jei, pavyzdžiui, taptų Zarasų rajono meru, pašnekovai pažėrė daugybę įvairiausių idėjų. Vieni pirmiausia suburtų aktyvią jaunų žmonių komandą, norinčią ir galinčią įgyvendinti trokštamus pokyčius. Kiti pirmiausia pasirūpintų naujų darbo vietų steigimu. Beje, ne vienas sakė, kad tikrai daugiau lėšų skirtų jauno žmogaus tobulėjimui, nes jauni žmonės – mūsų miesto ateitis...

Visgi mums buvo įdomiausia, kaip Zarasus ateityje įsivaizduoja pats jaunimas?

Anastasija (18 m.) sakė : „Manau, jei nesugebėsime išplėtoti turizmo, darbo vietų skaičius ir toliau mažės. Užsidaro daug įstaigų, nors reikėtų daryti atvirkščiai – jas steigti. Vien iniciatyva negyvensi, reikėtų remti daugiau projektų, jaunimo veiklą, nes kitaip ateityje čia išvis nebus ką veikti... Manau, jei per 10 metų nebus imtasi jokių reformų, Zarasai paprasčiausiai „išmirs“. O juk galėtume pasiekti Druskininkų lygį – ten mažiausias nedarbas bei puiki vieta poilsiui“.

Kad reikia skubiai griebtis reformų ir pirmiausia plėtoti turizmą, Anastasijai pritaria ir bendraamžės Viktorija, Agnė. O štai Gabrielė ateities Zarasus įsivaizduoja itin pesimistiškai: „Man atrodo, kad Zarasai, net ir tapę kurortiniu miesteliu, ištuštės, nes dauguma jaunimo jau dabar yra išvykę ir retai grįžta čia, nebent tik vasaromis apsilankyti. Bijau, kad daug gražių gamtovaizdžių bus apleista, gal tik kai kurios vietos, nešančios pelną, bus tobulinamos, o kitos liks užmirštos“. Dar liūdniau prognozuoja Tomas, kuris mano, jog Zarasai kaip miestas išnyks iš žemėlapio... Su juo nenori sutikti aštuoniolikmetis Aurimas, kuris į ateitį žiūri optimistiškiau. ,,Po kiek metų į valdžią ateisime mes, jaunimas, turintis daug nerealių idėjų. Mes tikrai neapsiribosime dviem pianistėmis ir trimis dailininkais, o daug dėmesio skirsime kultūros ir sporto plėtojimui.  Zarasai taps kurortiniu miesteliu, kur bus išplėtotas vandens sportas, atsiras daugiau darbo perspektyvų ne vien vasarą, bet ir žiemą. Miestas plėsis, atsiras naujų įstaigų su naujomis perspektyvomis“, – šviesiai į ateitį žvelgia jaunuolis. Lina mano, jog ateityje mieste pagaliau turėtų „atsirasti gerų viešbučių, kurie pritrauktų daugiau turistų“, o Lukas prognozuoja, kad miestas turės puikų pramogų parką, išsiplės, susijungs su pora kaimelių ir taps didesnis bei įdomesnis svečiams... Keturiolikmetė Donata Zarasus ateityje mato apsuptus nuostabios gamtos, ežerų, su daugybe poilsiautojų, atvykusių iš svetur, ji viliasi, kad ateityje čia atsiras daugiau naujos veiklos, daugiau naujų galimybių išreikšti save... O štai devyniolikmetis Žygimantas mano, kad pirmiausia turėtų pasikeisti žmonių mąstymas apie gimtąjį miestą. „Ne vien miesto išorė, bet ir jame gyvenančių žmonių vidus turi buūti gražus... Tikiuosi, jog nebus sunaikintos meno ir sporto mokyklos, kad vaikams bus daugiau užsiėmimų ir kad jie nesėdės prie kompiuterių, o šoks, sportuos, pieš, gros“, – sako vaikinas. Tiek Žygimantas, tiek jo bendraamžis Justas norėtų, kad pasikeistų valdantieji miestą žmonės, nes, anot Justo, tie patys ir tie patys nebesugeba matyti miesto problemų, tingi, o gal bijo imtis rizikingesnių sprendimų, reformų, tik „stengiasi išsaugoti savo kėdę ir piniginę, o  pats miestas ir jo žmonės iš tiesų jiems visai nerūpi“.

Indrė (23 m.) yra linkusi į gilesnius pamąstymus. ,,Zarasams truputį per 500 metų. Ką tai reiškia Lietuvos kontekste? Ar mes jauni? Ar atradę save? Ar jau subrendę? Kai lyginu šimtus su dešimtimis, žinoma, penkių šimtų metų istorijoje dešimtmetis vargu ar galėtų daug ką pakeisti, tačiau gyvenu čia beveik dvidešimt ketverius metus ir pastarųjų metų permainos atrodo vienos iš ryškiausių Zarasų istorijoje. Tai skatina mane tikėti, kad dar vienas dešimtmetis atneš dar daugiau teigiamų permainų. Zarasai taps dar skambesni, dar paslaptingesni ir dar gražesni tiek savam, tiek svetimam“, – sako mergina.

Teigiamus poslinkius, spartų miesto keitimąsi į gera įžvelgia ir septyniolikmetė Dominyka, kuri tiki, jog „Zarasai nebus tik gražus kampelis turistui, bet ir turės  pakankamai darbo vietų, gerų užmokesčių ir laimingų žmonių su nuostabiomis idėjomis kurti miestą kitokį ir pažinti jį vėl iš naujo“.

Taigi kokie Zarasai iš tiesų bus ateityje?

Čia turbūt netinka posakis: pagyvensim – pamatysim... Juk tai reikštų sėdėti prie žolėmis užaugusio ežero šiukšlinoje pakrantėje ir taip pat, kaip didysis machinatorius Ostapas Benderis apie Vasiukus, svajoti apie didingus Zarasus... Gal vertėtų sukrusti čia ir dabar – ką mes dabar norėtume ir galėtume padaryti, kad mūsų šviesios svajonės apie ateities Zarasus taptų realybe?!

Kalbino „Tu – ne vienas“ korespondentai Arianda, Dominyka, Egidijus, Ingrida, Milda, Viktorija ir Vilija, parengė Milda KOLESNIKOVAITĖ.