Kuri tarmė gražiausia?

• Spausdinti

Rugsėjo 30 dieną Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje vyko režisieriaus Arvydo Baryso filmo „Visos tarmės gražiausios“ pristatymas. Filmo teksto autorės – prof. dr. Dalia Kiseliūnaitė ir prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė.

Gaila, kad į peržiūrą susirinko nedaug žmonių, tačiau atėjusiems tai buvo tikra šventė – po filmo peržiūros girdėjosi patys šilčiausi atsiliepimai, pageidavimai pamatyti ir kitus A. Baryso filmus. Žiūrovai klausinėjo režisieriaus, kaip buvo kuriamas filmas, patys pasakojo, iš kokio Lietuvos regiono yra kilę, koks jų pačių santykis su gimtąją tarme. Į klausimą „kokia tarmė gražiausia“ tą vakarą buvo atsakyta – visos tarmės gražiausios ir nereikia gėdytis jomis kalbėti, o stengtis išsaugoti, perduodant ir jaunimui. Be abejo, tarmės po truputį nyksta, prarasdamos daug senųjų žodžių, tačiau kol kalba yra gyva, ji negali sustabarėti – įgaudama naujų atspalvių, ji vystosi toliau, tarmės taip pat.

Vėliau A. Barysas pakvietė visus norinčius pabendrauti jaukioje aplinkoje prie arbatos puodelio ir padovanojo staigmeną-koncertą. Pasirodo, jis puikiai groja gitara ir dainuoja, tad visą vakarą skambėjo žinomos dainos, pritariant ir klausytojams, netrūko nuotaikingų pasakojimų, prisiminimų iš kelionių po Lietuvą. Užsimezgusi draugystė su šio krašto žmonėmis tikrai nenutrūks, charizmatiškas, puikų humoro jausmą turintis režisierius pažadėjo dar ne kartą grįžti į mūsų kraštą su kitais savo filmais.

„Autoriui filmo „Visos tarmės gražiausios“ idėja gimė bendraujant su lietuvių kalbos tyrinėtojais, mokytojais ir puoselėtojais.

Kas yra gimtoji kalba? Daugeliui mūsų ? tai gimtoji tarmė, kuria kalbėjo mūsų motinos, tėvai ir seneliai. Tai kalba, kuria ištarėme pirmuosius žodžius, dar teisingiau – pirmuosius skiemenis jau ankstyvoje kūdikystėje. Ir netrukus tapome dvikalbiai, nes greta gimtosios tarmės į tolimesnį kelią lydėjo bendrinė kalba. Kaip jos mumyse sugyvena? Kuri brangesnė? Kuri gražesnė? Kuri svarbesnė? Filmo herojai dalinasi savo patirtimi ir požiūriu į tarmę, kuri yra jautriausia ir tuo pat metu tvirčiausia gija, siejanti mus su šeima, namais, tėviške. Ar tikrai mūsų tarmės nyksta sulig kiekviena nugriauta troba ir užartu keliu? Ar apsirengusios miesto drabužiu jos tampa neatpažįstamos, netikros? O gal mums jų nebereikia? Sudie, senutės, jums laikas į muziejų kartu su vyžomis ir klumpėmis? Filme tarmiškai prabyla įvairių regionų ir kartų atstovai, pradedant dainuojančia žemaite močiute, baigiant guviais Sūduvos vaikais, draugaujančiais su zuikiais ir moderniomis technologijomis. Į kūrybą mielai įsitraukė ir Punsko lietuviai, ir ne viena Lietuvos įžymybė. Tai nėra mokomasis filmas, tai filmas apie meilę.

A. Barysas – režisierius, operatorius, scenaristas, prodiuseris, muzikantas, 1992-aisiais įkurtos Arvydo Baryso filmų kūrimo kompanijos vadovas. A. Barysas yra sukūręs daugiau nei 100 įvairaus žanro filmų, pasakojančių apie ypatingas asmenybes ir jų gyvenimus, kultūros paveldą, gamtą, ekologinį švietimą, edukaciją ir sintezę tarp jų. Režisieriaus kuriami filmai – poetiški, pagrįsti reta medžiaga, kurią autorius „medžioja“ panašiai kaip mokslininkas: pats ieško šaltinių, daug skaito, konsultuojasi su specialistais, neskaičiuoja savo laiko „gaudant“ retą vaizdą, žodį ar įspūdį. Žiūrovas gauna ne tik estetinį pasitenkinimą, bet ir per jo kameros „akį“ pamato ką nors nauja arba sena nauju žvilgsniu. A. Baryso filmai yra pelnę pripažinimą Lietuvoje ir prestižinius tarptautinius įvertinimus.“

Vilija Visockienė, nuotr. autorės