„Pagrandukas“ KASPARAS (13 m.) pasakojo: „Turiu du vyresnius brolius. Gaila, bet jie jau nebegyvena namuose – mokosi  Kaune ir tik kartais atvažiuoja į svečius. Kai buvome mažesni ir gyvenome visi kartu, broliai dažnai prižiūrėdavo mane. Įvairių nesutarimų tada būdavo – ir mušdavomės, ir pykdavomės, tačiau greitai vėl susitaikydavome. O ir pykdavomės dėl kvailų niekų, tiesiog dėl saldumynų ar žaidimų. Gal ir aš norėčiau pabūti vyresniojo vietoje, tačiau labai nesiskundžiu būdamas mažiausias. Juk smagu, kai vyresnieji broliai grįždami į namus atveža lauktuvių. Nesiskundžiu ir didesniu tėvų bei senelių dėmesiu, man tai patinka“.

Šeimoje vyriausia LAURA (16 m.) tikino, kad negera būti vyriausiu vaiku, nes „tėvai mažiau myli ir ant vyriausio vaiko pečių gula atsakomybė rūpintis jaunesniais broliukais ir sesutėmis“. Lauros nuomone, geriausia yra būti kažkur vidury: jauniausias vaikas yra daugiausia skriaudžiamas, vyriausias apkraunamas pareigomis, o štai viduriniajam nereikia būti tokiam savarankiškam...

„Turiu tris seses ir vieną brolį. Kiekvienas turime atskirą kambarį, todėl neįgrystame vienas kitam. Kadangi esu vyriausias, dažnai tenka atlikti daug daugiau įvairių namų ruošos darbų nei kitiems. Tačiau dėl to labai nepykstu, juk reikia rodyti pavyzdį mažesniems. Jei reikėtų pasirinkti, ar norėčiau likti vienturtis, griežtai atsakyčiau – ne. Seses ir brolį be galo myliu ir džiaugiuosi visus juos turėdamas. Stengiuosi niekada jų nenuskriausti ir dalytis viskuo, ką turiu“, – pasakojo nuoširdusis DOBILAS (12 m.).

Pakalbinome ir vienos šeimos narius RASĄ bei VYTAUTĄ.

RASA (15 m.) sakė: „Esu jauniausia savo šeimoje, turiu du brolius ir dvi seses. Manau, tai, jog esu jauniausia, man atnešė ir šiek tiek pliusų, ir minusų. Pliusas tas, kad man tekdavo mažiau namų ruošos darbų, mane daugiau lepino, bet minusas – kad mano nuomonė ne visada buvo svarbi, ir tai man buvo labai skaudu. Šiuo metu gyvenu tik su tėvais ir trejais metais vyresne seserimi, tad nebesvarbu, kad esu jauniausia“.

VYTAUTAS (25 m.): „Labai džiaugiuosi, kad buvau ir esu vyriausias vaikas šeimoje. Tėvai mus myli ir mylėjo vienodai, tačiau manimi labiausiai pasitikėdavo, o aš labai tuo didžiavausi. Žinoma, turėjau daugiau pareigų, darbų, teko prižiūrėti jaunesnius, tačiau buvau tėčio numylėtinis, o tai daug man reiškė“. 

O ką mano vyresnioji ir jaunesnioji seserys AKVILĖ ir KOTRYNA?

AKVILĖ (20 m.): „Vyriausio privalumai tie, kad tenka būti atsakingam už jaunesnį. Gerai, jei tau tai patinka. Tačiau atsakomybė gali būti ir minusas, kadangi turi stebėti, jog mažesnieji „neprisidirbtų“. Tada esi iš dalies kaltas, nes esi vyresnis ir turėjai juos prižiūrėti. Kartais tai įkyrėdavo, bet šiaip man patinka būti vyresne – esi autoritetas, o kam gi nepatiktų būti autoritetu? Ir šiaip – esi vyresnė, o tai „kieta“. Jaunesniąja būti nenoriu. Liūdna būna, nes tu „maliafka“, kiek atstumta, vyresni labiau nori būti su vyresniais. Visgi vyresnio brolio norėtųsi, manau, kaip ir daugumai mergaičių, merginų, deja...“ 

KOTRYNA (17 m.): „Nors aš ir jauniausia šeimoje, tačiau tai nereiškia, jog esu labiausiai skriaudžiama. Gal tai dėl mano charakterio – kai prireikia, net vyresnius apibaru. O „užuodusi“ išnaudojimą nenusileidžiu, nepasiduodu. Turėti vyresnius – tai kaip atrama, juk gali kreiptis į juos su savais klausimais, pasisemti patirties. Tau žymiai lengviau, nes vyresnis eina priekyje, pramina tau kelią, gali jo pasiklausti vienokio ar kitokio dalyko. Jaunesniu būti blogai tik dėl to, jog neretai nauji daiktai perkami vyresniam, o tau lieka padėvėti... Drabužius dažnai nešioji sesės išaugtinius, telefonas sesei („tu per maža“), kompiuteris sesės („tu nemoki naudotis – nelįsk“)... Bent jau taip buvo, kai buvom mažesnės. Dabar su Akvile sutariame gerai, nes tie keli metai abiems užaugus didelės reikšmės nebeturi“.

Kad ir kiek besipyktumėme, besipeštumėme, žinome, jog niekas mums neatstos brolio ar sesės. Šiaip ar taip, tėvai vaikus myli vienodai, nesvarbu, ar jis vyriausias, ar jauniausias. Tiesiog vyresnieji turėtų prisiminti, kad ir jie buvo lepinami maži, tačiau paaugus lepinimas atiteko jaunesniems. O ir jaunesnieji neturėtų niurzgėti, kad jiems leidžiama mažiau, – užaugs ir įgys daugiau teisių.

Bet... Gal tiesiog tėvams reikėtų pagalvoti, ar tikrai vyresnysis vaikas privalo būti atsakingas už jaunesnį. Gal tėvai taip nori palengvinti savo pareigos naštą, dalį atsakomybės užkraudami ant vyresniojo pečių? Prieš bausdami vyresnįjį dėl jaunėlio nepriežiūros ir jo iškrėstų šunybių, tėvai turėtų pagalvoti, jog iš tiesų auginti ir auklėti savo vaikus yra jų pačių darbas, o ne vyresniojo vaiko. Ir dar – didžiausia tėvų pareiga, manau, yra išmokyti vaikus vienybės ir meilės šeimai, o ne nuo mažens ugdyti pavydą vienas kitam, priešiškumą, kurį paprastai ir sukelia vyresniajam suteiktos teisės ir pareigos auklėti jaunesnius, o jaunesniesiems keliami reikalavimai klausyti vyresnių. 

Kalbino Monika ČEPUKAITĖ, Eglė SADAUSKAITĖ, Dorina ŠUKYTĖ, Vilija BUČENKAITĖ.

Medžiagą parengė ir piešė Dorina ŠUKYTĖ.