Deja, ši idėja pasirodė ne tokia gera, kokia atrodė iš pirmo žvilgsnio... Vaikštinėjimas mikrorajone – tikras išbandymas. Mačiau kelis žmones užkliūnant už nelygių šaligatvių išsikišimų, mačiau vaikus, apeinančius kai kuriuos ypač apgriuvusius laiptus (arba nugriūvančius nuo jų). O ką jau kalbėti apie mane – tik mažytę žiurkę. Štai man krito į akį gražioji Zarasų Pauliaus Širvio mokykla, tad nusprendžiau prieiti arčiau, bet... Ta trumpa kelio atkarpa nuo pačios mokyklos iki šaligatvio, o ir pats šaligatvis man tapo kopimu į Everestą ir ritimusi nuo jo. Negi mokyklinukai čia taip išgriovė asfaltą? 

Toliau patraukiau S. Nėries gatve. Pagaliau nors trumpai atsikvėpiau, beveik pamiršau kilusius sunkumus. Bet vos suktelėjau į šalį ir panorau laiptukais užlipti aukščiau, net nustėrau iš siaubo – pasirodo, ten ne laiptukai, o kažkas, kas liko iš jų! Vienur kyšo didžiulis akmuo, kitur – duobė, dar kitur – išvis nesuprasi kas... Kupina nevilties patraukiau atgal namo – Zarasų mikrorajonas skirtas ekstremaliesiems.

Kodėl dauguma miesto šaligatvių tokios apgailėtinos būklės? Juk skiriami nemaži pinigai, ištisomis vasaromis miestas primena apkasų linijas – šaligatviai klojami, klojami, klojami ir perklojami, tačiau, pasirodo, tik kai kuriais jų gali eiti nesibaimindamas pargriūti...

Neseniai pastebėjau dar vieną tiesiog siaubingą dalyką – didysis Sankt PeterburgoVaršuvos traktas iš akmenų, mūsų kultūros, senovės paveldas... darkomas! Dėl kažkokių priežasčių kai kurie palyginti neseniai perkloti akmenys pradeda „lipti“ į paviršių – kai vienas kitas iškyla tiek, kad kyla grėsmė sudaužyti mašiną, jis tiesiog išlupamas paliekant skylę... 

Keistai tvarkomasi pas mus Zarasuos...

JUODO KAMPO gyventoja Piktoji Žiurkė

Žiurkės pasakojimą užrašė ir jos prašymu mikrorajono šaligatvius ir laiptus nufotografavo Anastasija KISELIOVA.