Gyvename pasaulyje, kur sąžiningumas tapatinamas su silpnumu, o žmonių credo tampa frazė: „Po manęs – nors ir tvanas“. Šiais laikais nie-kas nesustabdys besimušančiųjų, greičiau išsitrauks išmanųjį telefoną ir ims filmuoti, tad ką jau bekalbėti apie šiukšlinimo stabdymą. Niekas nebe-sistengia savo pareigų atlikti gerai: gydytojai – gydyti, kelininkai – tiesti ša-ligatvių, mokiniai – mokytis, mokytojai – mokyti... Žmonės šaiposi vieni iš kitų. Kad ir ką besakytų, netoleruoja kitokių nei jie ir skundžiasi, kai kyla grėsmė, jog į Zarasus atvažiuos per daug turistų... Išminties ieško pigiose komedijose, o ne knygose. Suaugusieji perka vaikams alkoholį, patys geria ar rūko su jais parkelyje. Suaugę vaikai apleidžia savo senučiukus tėvus...

Taip, mūsų Žiurkė didžiuojasi tuo, kad sugeba įžvelgti žmonių ydas, kai kiti joms lieka akli.

Galbūt neverta apie tai rašyti ir bandyti ką nors pakeisti? Tegul žmonės ir toliau gyvena kupini neapykantos bei nepagarbos? Tiesiog įdomu, kokia karta išaugs po šios. Juk tai bus karta, kuri matė demotyvacijos, šiukšlini-mo, smurto laikus. O kas, jeigu jie taipogi nepanorės keistis? Jei ignoruos mažas Žiurkytes, kalbančias jų sąžinės balsu? Ką gi, mielieji, tada žmo-nėms niekas nebegalės padėti – kvepia destrukcija.

Žiurkei linkiu nepasenti, o žmonėms – kreipti dėmesį į tai, ką ji sako. Turime galvoti, ką po savęs paliekame, ir bandyti tai išsaugoti visais įma-nomais būdais.

Įkalbinti kitus daryti gera nėra taip lengva, todėl pradėkime nuo savęs.

Anastasija KISELIOVA