Iš moksleivio dienoraščio
Sakoma, kad visada slypi šiek tiek tiesos už žodžių „aš tik juokauju“. Truputis žinių – už žodžių „aš nežinau“. Truputis emocijų – už kiekvieno „man nerūpi“. Ir dalelytė skausmo – už tų „man viskas gerai“. Juk šypsojimasis nebūtinai reiškia, kad esi laimingas, kartais tai gali reikšti, kad esi stiprus. Deja, ne visada viskas būna kaip norisi, ne visada galime pakeisti savo sprendimus ar atsiimti pasakytus žodžius. Mes dažnai neįtakojame aplinkinių įnorių ar nuotaikų, mes nekontroliuojame kitų žmonių jausmų ar minčių, o neretai net pasiklystame savosiose... Tokie veiksniai paverčia dieną bloga. Dieną, bet ne gyvenimą.
Žmonės, linkę koncentruotis ties blogais dalykais, dažniausiai būna žmonės, trokštantys dėmesio ir užuojautos.
Su nuostaba žiūriu į bendraamžius, kuriems stiprybės teikia kiekvienas „like‘as“ ant posto „man liūdna“, kurių gyvenimai pasibaigia kelis kartus per mėnesį, nes, na koks gi čia gyvenimas, jei „myli be atsako“? Keista žiūrėti ir į tuos, kurie neslėpdami demonstruoja savo emocijas, o paklausus, kas nutiko, atšauna, jog „tai jau ne Tavo reikalas“.
Ar tikrai įlipus į, tarkim, dužusios svajonės šukes turi bėgti ir šaukti, šaukti, kad visi atsigręžtų ir pamatytų atsivėrusią žaizdą. Ir, neduok Dieve, ji ims per anksti užsiverti. Tuomet ją pagilinti teks patiems...
Aš manau, kad į šukes ilgai žiūrėti nereikia, tai laimės neatneš. Jas susemti gali padėti tikri draugai ir artimieji. Tačiau neretai jas ne išmetame, o paliekame gerai visiems matomoje vietoje, kad dar ilgai į jas žiūrint kažkam mūsų būtų gaila...
Niekas nedaro mus nemėgstančių žmonių laimingesniais, kaip mus ištikusios nelaimės... Tad šypsokimės!
Sandra PETKUTĖ