Labai dažnai kalbantis su draugais, bendramoksliais išgirstu: „Noriu greičiau baigti mokyklą... Noriu greičiau užaugti... Noriu, kad prasidėtų naujas, nerūpestingas gyvenimas“... Kartais to noriu ir aš, bet... Gaila, kad retas kuris susimąstome, kas bus vėliau. Juk ne visada kelias klotas rožėmis, juk nebūtinai bus taip, kaip šiandien planuojame ir svajojame... O vieną dieną atsisėdusi ant suoliuko mokykloje supratau: ir visai aš nenoriu greičiau užaugti!!! Jei tik būtų įmanoma, mielai atsukčiau laiką atgal, kad tik galėčiau dar bent kiek pabūti vaiku, dar bent kartelį patirti tai, ko daugiau gyvenime tikriausiai niekada nepatirsiu. Kai pažiūriu į vaikus, imu jiems pavydėti baltu pavydu. Jie gali daryti viską (ar beveik viską), ko tik užsigeidžia jų širdelės, ir niekas jiems nesako, kad tai kvailai atrodo, nes tai jų amžiui normalu. O kaip gi mes, jaunimas, kurie, nors ir dideli ūgiu, nors turintys daug žinių, širdyse vis tiek dar esame vaikai? Deja, nedrįsk pasielgti vaikiškai, nes tu jau suaugęs...

Supratau, kad kuo vyresnė, tuo nuobodesnė darausi pati sau. Manau, kad ne viena aš kartais pasiilgstu nerūpestingo vaikiško gyvenimo, kai galėjome kikenti per pamokas, dūkti per pertraukas, krėsti juokingas išdaigas vieni kitiems ir suaugusiems.

Bet laiko neįmanoma atsukti atgal. Žinau. Ir kaip tik todėl nenoriu jo skubinti į priekį. Matyt, geriausia vadovautis patarimu: „Gyvenk ir džiaukis šia akimirka“... Juolab rytojus ateis ir neprašytas...

Viktorija SAMOCHVALOVAITĖ