Iš moksleivio dienoraščio
Daug žmonių metų pabaigoje sau ką nors pasižada. Liūdni šaltiniai byloja, kad tik nedaugeliui jų pavyksta pažadus ištesėti. Ne išimtis ir aš – pasižadėjau sau pakeisti požiūrį. (Galbūt tai paprasčiausia būtų padaryti pasikeitus akis, kuriomis žiūriu į gyvenimą?) Nuo nusiteikimo priklauso labai daug kas: jeigu esu nusiteikusi, kad viskas yra/bus blogai, būtent taip ir nutinka. Dar supratau, kad gyvenime nėra vertinimų „geras – blogas“, jį susikūrėme mes patys. Vienam kažkoks dalykas gali atrodyti geras, kitam – tikra tragedija. Pavyzdžiui, pažymys. Jis niekad negali būti blogas. Tereikia mokėti į jį pažvelgti taip, kad jis nebetaptų reikšmingas. Jeigu gavai gerą pažymį – džiugu. Gavai prastą – puikus spyris į užpakalį, paskatinimas stengtis ir tobulėti. Pažymys – tai tik mažas dalykėlis, įrašytas žurnale ir pažymių knygelėje. Juk nė vieno, nė kito visą gyvenimą kišenėj nesinešiosime ir dėl to nesigraušime. O štai žinias tikrai nešiosimės visą gyvenimą kartu su savimi, jų tikrai prireiks...
Grįžkime prie pažadų – supratau, kad turiu spragą. Nedidukę, bet galbūt lemtingą. Pasižadėjau ją panaikinti. Ir, beje, labai paprastai, lengvai ir sėkmingai. Ar 20 minučių per dieną yra daug? Tam tikra prasme – ne. Kasdien kryptingai išnaudojant po 20 minučių galima kalnus nuversti! Per savaitę susidaro šiek tiek daugiau nei 2 valandos, per metus – jau per 5 paras! Taigi pats laikas nuo dažniausiai neprasmingų užsiėmimų („darbo“ prie kompiuterio, „prasmingų“ televizijos laidų žiūrėjimo) atimti po 20 minučių ir skirti jas užtikrintai ir gražiai ateičiai!
EGLĖ