Šventės. Ar šventės poilsis? Manyčiau, taip, šventės tarsi ventiliacija protui, tikras išbandymas kūnui, bet palaima dvasiai. Čia ir prasideda tikrasis rengimasis: visi zuja ratais, laksto iš kampo į kampą, patys nežinodami ko. Susidūrus su tokia stichija, kaip šventės, yra du būdai: trauktis jai iš kelio arba įsisukti į patį epicentrą. Su šiuo šurmuliu nenumaldomai artėja ir susikaupimo vakaras, ateina toks laikas, kai net „Facebook‘as“ lieka tuščias. Taip, kaip atėjo Kūčios ir praėjo Kalėdos, nori nenori priartėja ir senųjų metų pabaiga. 

   Šampano atsargos parduotuvių lentynose senka ne ką lėčiau nei laikas iki Naujųjų. O krūtinėje keistas jausmas – įtampa, lyg kažko lauktum, lyg kažką būtum užmiršęs. Porą valandų tylėjęs kompiuteris pradeda žagsėti, draugai anapus ekrano nekantrauja, stumia tas kelias likusias valandas. Laikas! Ekrane pasirodo paskutinės žinutės. Ir netrukus pradeda rinktis pažįstami siluetai su šypsenomis veiduose. Pasigirsta laikrodžio dūžiai, pradeda skraidyti pirmieji šampano kamščiai... Taip, kaip ir patys metai, nepastebimai prabėga ir paskutinė senųjų - pirmoji naujųjų metų naktis.

   Štai tau ir atostogų savaitės – kur jos? Paskutinėmis atostogų dienomis randi begalinį džiaugsmą smulkmenose. Tokiose, kaip mintis: kaip gerai, kad rytoj dar nereikia...

VAIDAS