Jeigu jūsų atsakymas „taip“, turbūt suprasite mane iš pusės žodžio ir nepeiksite už tai, jeigu pasakysiu, jog kartais tiems ilganosiams velniškai norisi įkrėsti protelio tiesiai šviesiai išrėžus, kad jeigu jie ir toliau landžios, kur nereikia, jų laukia aerozolis su kenkėjams naikinti skirtu purškalu. 

Kadangi dažnai tenka susidurti su šia problema, ilgainiui pradėjau pažinti ilganosius. Kaip sprendimo būdą pasitelkiau greitą pokalbio temos keitimą. Žinoma, pašnekovas dažniausiai suklusdavo ir ne visada suprasdavo, kodėl taip žaibiškai pradėjau kalbėti apie Afriką, nors prieš tai tema buvo apie piktą pardavėją iš vietinio kiosko. Bet, mielieji, patikėkite manimi, šis būdas veikia puikiai, ir tie „išalkę uodai“ pradingsta kaip kadaise mamutai, ištirpus ledynams. Ilgainiui jie supranta, jog yra nepageidaujami, ir po kurio laiko visai nebesirodo horizonte. Toks jūsų elgesys nepadarys daug žalos, anaiptol – jums nebereikės stoti į dvikovą su ilganosiu ir įrodinėti jam, kodėl jis yra nepageidaujamas. Žinoma, XXI a. ilganosiai nėra tokie kvailiukai. Suvokę, jog yra nepageidaujami, gali imti niurzgėti, bet tai dažniausiai užgęsta savaime, tad nėra ko nerimauti.

Taip pat kreipiuosi ir į jus, (ne)gerbiami ilganosiai, norėdama paprašyti – prieš kišdamiesi į svetimus reikalus pamąstykite, ar jūsų noras apie visus viską žinoti sukurs jums gerą „etiketę“ ir trauks kitus būti jūsų draugais...

Apibendrindama visiems linkiu nesikišti į svetimus reikalus, kai niekas to neprašo, o būti paprastiems, draugiškiems ir nuoširdiems. Galbūt būdami savimi jūs kaip tik ir tapsite tuo žmogumi, kuriam norėsis pasipasakoti ir paprašyti patarimo. 

Arianda GRIŠČENKO