Gyventi šiandien... Gyventi rytdiena...
Tai matant man visada kyla klausimas – o kas mus varžo gyventi taip, kaip norime, šiandien, tiesiog dabar? Kodėl mes tokie įsitikinę, kad jei nesėsime į lėktuvą ir neskrisime į Havajus, apie kuriuos svajojame nuo mokyklos suolo, dabar (nes tai būtų pernelyg spontaniška, neapgalvota, netinkamas tam laikas, mažoka pinigų, neturime kam palikti prižiūrėti šuns ir dar šimtai kitų „nes“), ten nusigausime po daug metų pagaliau atradę galimybę?..
Kartais tų galimybių ieškome taip ilgai, kad pametame patys save, nuvejame svajones ir apsimetame, kad mums patinka mūsų ramus ir pilkas gyvenimas, nors tikroji priežastis, kodėl mes jį tokį gyvename, – tai baimė pasielgti neapgalvotai. Neretai mes, vis rengdamiesi ir rengdamiesi „gyventi rytoj“, taip ir nerandame laiko tiesiog gyventi.
Penkiolikmetis Justas su tokia mano nuomone nė už ką nenori sutikti. Jis sako turįs pažįstamų, kurie gyvena „šia diena“, bet... „Matau, kaip jie vis labiau ritasi žemyn, nes jiems nerūpi, kaip bus rytoj. Aš gi manau, kad verta ir reikia gyventi rytojumi apgalvojant, kokį jį tu nori turėti. Kitaip tas rytojus gali baigtis labai nekaip...“ – sako vaikinukas. „Sutinku, kad reikėtų mažiau save varžyti paties susikurtais ar menamais barjerais – to negalima, anas negražu, ką kiti pagalvos... Sutinku, kad verta surizikuoti ir spontaniškai išlėkti į tuos išsvajotus Havajus, nors paskui tektų misti tik duona ir vandeniu... Bet nesirengti ateičiai gali tik tas, kuris nejaučia atsakomybės nei už save (nenoriu visą gyvenimą sėdėti kažkam ant sprando), nei už savo senus ir ligotus tėvus, nei už savo pačios šeimą ateityje“, – savo teisumu įsitikinusi ketvirtakursė studentė Austė.
Austės nuomonei pritaria ir septyniolikmetė Milda, kuri net nesvarsto, gerai ar blogai gyventi šia diena, ji įsitikinusi, kad tai – tiesiog neįmanoma. „Ką reiškia gyventi šia diena ir daryti, ką nori? Sakykim, aš NENORIU ir neinu į mokyklą, neklausau tėvų, iškart išleidžiu visus turimus pinigus... NENORIU ir nestudijuoju, neieškau darbo... Ir ką? Laisva ir laiminga? – ironizuoja mergina. – Na ne, manau, kad Dievas žmogų su smegenimis sutvėrė ne be reikalo. Tuo mes ir skiriamės nuo gyvūnų, kad galvojame ir kuriame savo ateitį“.
Ei, ar tai tik nėra išsisukinėjimas, nes surasti pateisinimą bei priežastį atidėti neįprastą sprendimą, bauginantį žingsnį yra lengviau nei surasti stimulą bei pasitikėjimo savimi jį žengti?
Septyniolikmetės Dovilės nuomone, stimulas galėtų būti būtent gyvenimo trapumo suvokimas. „Niekada nežinai, kada gyvenimas gali sustoti, taigi reikia išnaudoti kiekvieną jo teikiamą malonumą ir jaustis taip, tarsi gyventum paskutinę dieną, – mano mergina. – Tačiau negalima aklai mestis vien į malonumus ir nepaisyti to, kas bus rytoj. Visgi manau, kad visa tai galima suderinti“. O gal teisus šešiolikmetis Tomas, kuris sako: „Kol esu jaunas, gyvenu šiandiena. Kai paaugsiu, galvosiu ir apie rytojų“.
Turbūt geriausią išeitį sprendžiant šį klausimą surado aštuoniolikmetė Rimgailė, kuri įsitikinusi, jog svarbius dalykus reikia planuoti, tačiau nereikėtų planuoti paties gyvenimo, norint taisyklingai sudėlioti jį lyg vaikišką dėlionę, nes „jis padarys taip, kaip reikia, o ne taip, kaip nori tu. Viskas tiesiog gali išeiti atvirkščiai, kaip yra sakoma, tu planuoji, o Dievulis juokiasi...“ Jai pritaria bendraamžis Aurimas: ,,Sutinku su teiginiu, jog gyventi reikia laisviau... Tačiau negali neplanuoti, jei turi svajonę, nori siekti užsibrėžto tikslo, kadangi galvodamas apie tą „paskutinę dieną“ ir blaškydamasis gali likti tuščiomis rankomis, nes nieko nepasieksi per vieną dieną – tai yra ilgas darbas“. Panašiai mano ir Viktorija, kuri ragina bendraamžius išnaudoti visas galimybes šiandien, tačiau neužmiršti pagalvoti ir apie rytojų.
O man kažkaip vis dar knieti prieštarauti... „Jeigu nuolatos gyvenčiau šiandiena, tai, manau, mažai ką turėčiau“, – tai irgi Viktorijos žodžiai. Bet... Patirti, taigi ir „turėti“ kažką neapčiuopiamo, bet labai labai brangaus ir nepamirštamo – irgi labai svarbu. Čia kaip su tuo telefono skambučiu: jei šiandien kažkam nepaskambinsi, tas kažkas skambins rytoj, bet jau ne tau... Ne visada gyvenimas suteikia antrą šansą, antrą pokalbį, antrą kelionę, antrą meilę...
Neatidėliok – gyvenk! Anot šešiolikmečio Luko: „Jeigu turi dėl ko gyventi, tai ir gyvenk tiek šiandiena, tiek rytojumi“.
Bendraamžius kalbino Sandra PETKUTĖ, Dominyka PARADNIKAITĖ, Milda KOLESNIKOVAITĖ, parengė Sandra.
Nuotraukos