Gyvenimo kelias ne vienam dešimtmečiui kunigą Gediminą atvedė į mūsų kraštą, kur nuoširdžiai, uoliai darbuotasi, kurta, bendrauta. Zarasų krašte iki šiol jį prisimena, gieda jo giesmes, atlieka kitus kūrinius, praturtinusius bažnytinę muziką. Tad Zarasų bažnyčioje dekano Vydo Juškėno aukojamose šv. Mišiose buvo meldžiamasi už šviesaus atminimo kunigą Gediminą Šukį, skambėjo jo sukurtos giesmės bei pirmosios keturbalsės lietuviškos Mišios Lietuvoje ir pasaulyje „Taikos Karalienės garbei“, kurias atliko šios bažnyčios Sumos choras.

 

Po šv. Mišių neskubėjome skirstytis: prisiminėme G. Šukio biografiją, veiklą, dalijomės prisiminimais. Juos keitė šios bažnyčios choro „Canticum“ atliekamos giesmės. Klausytasi ir duetų: giedojo vargonininkas ir bažnyčios chorų vadovas Gražvydas Gasparavičius, Diana Skvarčinskaitė, Giedrius Dainys. Visa tą vakarą skambėjusi G. Šukio muzika buvo graži sąsaja tarp praeities ir dabarties, įprasminusi kompozitoriaus veiklą, dar sykį paliudijusi jo kūrybos reikšmę bei svarbą šiandienos žmonėms.

 

Džiaugiuosi galėjusi renginio metu prisiliesti prie šio mums brangaus žmogaus atminimo: peržvelgti dr. Aldonos Vasiliauskienės parengtą medžiagą, kunigo G. Šukio pagalbininkės rengiant leidinius ir bičiulės Marijos Varenbergienės atsiminimus, pasklaidyti biografijos puslapius, pakalbinti jį atsimenančius mūsų kraštiečius.

 

Gediminas Šukys gimė 1923 m. vasario 13 d. Vabalninko parapijos Inkūnų kaime. Besimokydamas Biržų gimnazijoje, aktyviai dalyvavo moksleivių ir parapijos choruose, troško studijuoti muziką. 1941 m. jis įstojo į Tarpdiecezinę Kauno kunigų seminariją. Mokėsi labai gerai, studijuodamas teologiją antrąja profesija pasirinko muziką. Kaip gabus muzikas buvo kviečiams tęsti studijas, bet pasirinko pašaukimą tarnauti Dievui, 1946 m. įšventintas į kunigus. Per 56 kunigystės metus dvasininkas darbavosi vikaru, klebonu, administratoriumi ir dekanu, o pasiligojęs tapo atlarista. Vikaru buvo 13 metų – Biržuose, Panevėžio katedroje, Šeduvoje, Saločiuose, Kupiškyje, Utenoje. 12 metų ėjo klebono pareigas Zarasuose, 15 – Dusetose. 1966 m. G.Šukys tapo Zarasų parapijos klebonu, po dvejų metų – Zarasų dekanato dekanu. 1978 m. susilpnėjus sveikatai iš Zarasų klebono pareigų vyskupo pasiprašė atleidžiamas. Kaip vertino ir brangino kunigą Zarasuose, liudija faktas, kad parapijiečiai, nežinodami paties kunigo valios, surinko per 1150 parašų ir prašė vyskupą palikti G.Šukį dirbti Zarasuose. Prašyme buvo rašoma: „Per vienuolika kunigavimo metų Zarasuose Jis parodė didelį darbštumą, uolumą, kantrumą, pasišventimą pastoraciniame darbe <...>. Taip pat didelis Jo indėlis išplečiant ir gerinant bažnytinį chorą.“ Iš tiesų klebonas būdavęs dėmesingas, atidus žmonėms. Parapijiečiai vertino jo dvasingus pamokslus, nuoširdžią bendrystę. Trejetą metų kunigas dirbo administratorium Surdegyje, o 1981 m. paskiriamas Dusetų parapijos klebonu. Persirgęs insultą ir infarktą, 1996 m. tapo Dusetų altarista.

 

Visi kunigystės metai susieti su muzika. Kur bedirbo, visur padėdavo vargonininkams, ugdė bažnytinius chorus, dažnai jiems diriguodavo. 1972 m. dalyvavo lietuviškų mišių konkurse JAV, laimėjo pirmąją vietą. Savo veiklą vertino kritiškai, aukštaitiškai kukliai, sakėsi nieko reikšmingo nesukūręs – į muzikos jūrą teįbridęs iki kelių. „Nemaniau, kad mano kūrinius, vien dėl to, kad aš kunigas, galėtų kas nors atlikti. Todėl daugiausia rašiau tik tai, kas buvo reikalinga vargonininkams, parapijų chorams, paprasčiausiu stiliumi. Užtat neparašiau nieko nei sudėtingo, nei didingo“, – rašė G.Šukys savo autobiografijoje.

 

Pasak Marijos Varenbergienės, jau po pirmojo insulto, 1996 m. švęsdamas savo kunigystės 50-metį Dusetose, klebonas dalijo parapijiečiams paveikslėlius su užrašu „Dėkoju Viešpačiui už viską.“ Į šiuos žodžius jis sudėjo savo prasmingo gyvenimo turinį: kunigystės metus, talentą, kūrybą ir, žinoma, ligą. Liga privertė pagalvoti apie muzikos kūrinių rankraščių likimą – juk viso gyvenimo darbas buvo paprastuose gaidų sąsiuviniuose. Reikėjo viską perspausdinti nepadarant jokios klaidos. Tad daug kantrybės, fizinių pastangų reikėjo pasiligojusiam kunigui, kol išmoko spausdinti ir rašyti kairiąja ranka. Taip vienas po kito gimė 6 „Akmenėlio giesmių“ rinkiniai, kuriuos autorius išleido savo lėšomis 200 egzempliorių tiražu. Juose – visa kunigo G.Šukio bažnytinė muzika. Gulėdamas ligos patale dar ketino išleisti 7-ą pasaulietinių muzikinių kūrinių rinkinį, deja, sumanymui nebuvo lemta išsipildyti. 2002 m. liepos 28 d. jis iškeliavo į Amžinuosius Viešpaties namus. Amžinojo poilsio atgulė Utenos senosiose parapijos kapinėse šalia tėvelių. Kun. Petras Baltuška, kalbėjęs prie G. Šukio kapo, priminė jo troškimą dar parašyti simfoniją...

 

Apie kunigą G. Šukį šiltais prisiminimais dalijosi ilgametė Suminio choro narė Genovaitė Zubavičienė, Violeta Gaidienė, kunigo, dirbusio Dusetose, mokinys Giedrius Dainys. Jis ypač džiaugėsi gavęs G. Šukio rekomendaciją studijuoti muziką Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Peržiūrėjome kūrinių leidinius, išlikusius dokumentus, fotografijas, kuriose užfiksuotos kunigo veiklos, susitikimų su parapijiečiais akimirkos, kuriose šypsosi ir tarsi mus laimina šviesus kunigo Gedimino žvilgsnis.

 

Vargonininkas Gražvydas Gasparavičius išsamiai aptarė antrąjį kunigo pašaukimą – muzikavimą, kompozitoriaus veiklą. Pasak jo, kunigo G. Šukio giminė labai muzikali: tėvas Jonas, turėjęs absoliučią klausą, grojo armonika, fisharmonija, pianinu, giedojo bažnyčios chore, kuriam 1890 m. vadovavo Vabalninko bažnyčios vargonininkas, vėliau žymus kompozitorius Juozas Naujalis. Mama Marcelė turėjo puikų balsą, atmintinai mokėjo apie 300 dainų, kurios, įrašytos į dvi pilnas magnetofono juostas, yra saugomos Vilniaus muzikos ir teatro akademijos fonduose. Sesuo Emilija baigė Panevėžio muzikos mokyklą, o brolis Aloyzas studijavo Vilniaus konservatorijoje. G. Šukys mokėsi pas panevėžiečius kompozitorius Antaną Belazarą, Antaną Virbicką (kompozitorių J. Naujalio, J. Gruodžio mokinį), o perkeltas vikarauti į Uteną pas kaunietį eruditą ir muzikos teoretiką, kompozitorių, harmonijos dėstytoją Algimantą Daunorą privačiai išėjo harmonijos, kontrapunkto, muzikos formų kursą. Kaip gabus muzikas jis buvo kviečiamas studijuoti instrumentuotę ir kurti muziką orkestrams, tačiau dėl kunigystės tokio siūlymo atsisakė. Per tris dešimtmečius G. Šukys, pasivadinęs Akmenėlio slapyvardžiu, sukūrė išties daug. Jo kūrybinį palikimą sudaro apie 200 giesmių visiems liturginių metų laikams ir kitoms bažnytinių apeigų progoms, didesnės apimties kūriniai, skirti vienam ar dviem balsams, mišriems chorams ir vargonams: Rekviem b-mol ir c-mol, mišios – Gedulinės, Permaldavimo, Taikos Karalienės, Kristaus Rūpintojėlio, Kristaus Karaliaus, Gailestingumo Motinos garbei, kantatos, dedikuotos šv. Kazimierui ir muzikos globėjai šv. Cecilijai, preliudai vargonams. 1966 m. po II Vatikano susirinkimo išleistuose Romos katalikų apeigyno prieduose jau išspausdintos jo „Lietuviškos Mišios Taikos Karalienės garbei“. G.Šukys sudarė 5 giesmių ciklus šv. Mišioms pagal kun. Stasio Ylos eiliuotus tekstus. Pirmieji jo muzikiniai kūriniai buvo išleisti JAV. 1980–1986 m. ten buvo išspausdinti 26 kunigo giesmių ir mišių sąsiuviniai „Akmenėlio giesmės“. Vienas jo sukurtas mišias kaip mokomąją klasikinę priemonę nusipirko Lodzės aukštesnioji muzikos mokykla. Visa tai leidžia kunigą G. Šukį tituluoti bažnytinės muzikos kompozitoriumi.

 

Pirmasis šio kūrėjo opusais susidomėjo Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, surengęs aukšto meninio lygio autorinius koncertus Dusetose, Biržuose, Šiauliuose, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, taip pat Švedijoje, Lenkijoje, Italijoje, Vokietijoje, Brazilijoje. Bet gausiausias ir reikšmingiausias G. Šukio kūrinių koncertas įvyko Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje 1989 m. liepą, kur giedojo kompozitoriaus sesuo Emilija Petrokienė, sūnėnas Nerijus Petrokas. 1991 m. Dusetų bažnyčioje įvykusiame kompozitoriaus autoriniame koncerte skambėjo G. Šukio sukurtas vokalinis ciklas „Iš sudužusio laivo“ pagal poeto B. Brazdžionio eiles. Koncerte dalyvavo ir pats poetas. Lietuvoje 1993 m. viešint popiežiui Jonui Pauliui II, šv. Mišiose prie Kryžių kalno skambėjo net 12-ka kunigo G. Šukio sukurtų giesmių bei šv. Mišių dalių.

 

Zarasų Sumos choras gieda daug G. Šukio kūrinių, dalį jų jis pats čia klebonaudamas ir išmokė. G.Gasparavičius pabrėžė, jog nė vienas lietuvių kompozitorius taip nuosekliai nekūrė bažnytinės muzikos visoms liturginių metų šventėms ir laikotarpiams: nuo Apšlakstymo iki Sakramento pagarbinimo, nuo Advento iki Velykų, nuo Vėlinių iki šv. Kazimiero. Ne tik kūrė, bet ir profesionaliai harmonizavo tradicinius liturginius giedojimus (Verbų procesijos „Kristau, Tu Garbės Karalius“, „Jeruzalės vaikučiai“, Velykų ryto „Garbė Tau, Šventa Trejybe“ ir kt.). Tai buvo didelė paspirtis visiems to laikmečio vargonininkams ir bažnytiniams chorams, o ir dabar nėra daug alternatyvų. Pasak G. Gasparavičiaus, šis kompozitorius – galinga lietuviškos bažnytinės muzikos kolona (pamatas – J. Naujalis), didingai vieniša, kaip įprasta – neįvertinta, padovanojusi daug gražios, unikalios savo harmoniniu koloritu, meistriškai sukurtos muzikos.  

 

Tą vakarą renginyje sulaukta mielų svečių. Atvyko kunigo Gedimino giminaičiai – sesers Emilijos Šukytės-Petrokienės vaikai: Dijana Petrokaitė ir Nerijus Petrokas, taip pat kuriantys ir puoselėjantys meną (D. Petrokaitė – muzikuoja, dirba Anykščių kultūros centro direktore, o N. Petrokas – Panevėžio muzikinio teatro režisierius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Operos katedros vedėjas, docentas). Svečiai džiaugėsi gražiu G. Šukiui paminėti skirtu renginiu, dalijosi prisiminimais apie dėdę. O dekanas Vydas Juškėnas, padėkojęs už renginį jo dalyviams, linkėjo vasarą susitikti chorų šventėje, kurioje būtų atliekama šio iškilaus kompozitoriaus muzika.