EIMANTĖ: Vykdama į šį žygį maniau, kad kajakas bus kur kas nestabilesnis. Iš tiesų labiausiai ir bijojau apvirsti, nes nebūčiau žinojusi, kaip elgtis. Tačiau po to, kai apvirto Danutės ir Donato kajakas, bet jiedu sėkmingai pasiekė krantą, jau nebeatrodė, kad apvirsti taip baisu.
Pradėjus plaukti Šventosios upe buvo ypač sunku, nes nemokėjome su Egidijumi vairuoti, tad vis buvome paskutiniai ir atsitrenkdavome į menkiausią kliūtį. Pasijaučiau labai nesmagiai, kai palikau batą Šventosios dumble – basai buvo sunku eiti sekluma ir išlipti iš kajako į dumblą.
Atvykus į stovyklavietę pasijutau labai jaukiai, nes jau ir laužas liepsnojo, ir mūsų daiktai sausutėliai atvežti, ir palapinės pastatytos. Prieš žygį ne vienas sakė – patys pasistatysim, mes ne lepūnėliai, tačiau gerai pavargus ir pašalus įrengta stovyklaviete apsidžiaugė turbūt visi.
Norėčiau šį žygį pakartoti, bet po geros pertraukos. Džiaugiuosi, kad puikiai praleidome laiką ir labiau susibendravome.
VAIDAS: Žygyje man labiausiai įsiminė atkarpa Luodžio ežeru. Pirmoji kelionės kajakais diena buvo lietinga ir vėjuota, todėl bangos buvo sulig kajako kraštu. Nors ir turėjau praktikos ežere su tikrai didelėmis bangomis, bet tai buvo dar nepatirti įspūdžiai. Skraidymas nuo vienos bangos keteros ant kitos ir grumtynės su gamtos jėgomis kaitino kraują ir neleido mums šalti, o ryžtas ir nenumaldomas noras pasiekti Šventąją neleido nuleisti rankų ir suteikė jėgų irtis pirmyn.
AGNĖ: Žygyje man patiko viskas. Pirmą kartą plaukiau kajaku tiek ilgai ir dar tiek toli – dar ilgai galėsiu visiems pasigirti, kad įveikiau tokį didžiulį atstumą. Na, oras nebuvo labai palankus pasiplaukiojimui, bet vis tiek visi plaukėm, plaukėm ir juokėmės, nors pirmą dieną atrodėme kaip šlapi viščiukai. Labai geras jausmas apimdavo pasiekus „finišą“ – įveikėm!
EGIDIJUS: Iš pradžių, kai išplaukėme iš „Paukščių salos“, irklavimas ir kajako vairavimas buvo sunkiai perprantami, tačiau vėliau įgudome. Bet tada pakilo didelis vėjas ir pašiaušė gal pusės metro aukščio bangas, prapliupo ir lietus. Pasukome į krantą, bet stovėti ten šlapiems buvo šalta, tad turėjome toliau plaukti ir grumtis su didžiulėmis bangomis. Tai buvo sunkiausia, bet ir paliko didžiausią įspūdį.
Gerai pagalvojęs, šio žygio pakartoti nenorėčiau, nes buvo labai sunku.
VILIJA: Žygio su kajakais metu man labiausiai patiko plaukimas upe. Plaukiant teko įveikti nemažai kliūčių, bet aš mėgstu ekstremalias situacijas. Dar buvo smagu žaisti putų karą su Dorina. Kelionėje man nepatiko tik blogas oras ir banguotas ežeras pirmąją dieną – irkluoti buvo sunku ir kiek baugoka. Šiaip norėčiau tokių išvykų dažniau.
DORINA: Man šis žygis buvo geriausias iš visų keliautų. Džiaugiuosi, jog kelionėje mus užklupo audra. Atrodė, jog joju per bangas. Jei ne ta audra, tai nebūtumėm pajutę adrenalino antplūdžio, šokinėjimo bangomis. Stovyklavietėje kepėmės šašlykus, sočiai pavalgėme, pažaidėm „Alias“, iki sutemų pasimėtėme kamuoliu, iki išnaktų plepėjome prie laužo ir nuėjome miegoti į šiltai ir minkštai paklotas palapines. Antrąją dieną daugiausia teko plaukti upėmis. Aš plaukiau su Vilija, o ji, kaip ir aš, ekstremalė, tad su pavojingomis vietomis susidorojome šauniai, nepabūgome krioklio, o jį įveikusios norėjome pakartoti. Kaip mielai pakartotume ir visą žygį.
GEDMINTĖ: Jau kelias dienas prieš žygį nerimavau – kaip čia bus, juk kajaku nesu plaukusi. Iš pradžių buvo sunkoka, bet paskui mudu su Vaidu „pagavom kampą“. Buvo baisoka, kai kilo didelės bangos – kaip ir visi labiausiai bijojau apsiversti, po pirmo sustojimo net nebenorėjau vėl lipti į kajaką, bet paskui baimė dingo ir pasidarė smagu.
Antrąją dieną labiausiai atmintyje įsiminė upės slenksčiai – praplaukus vieną kriokliuką norėjosi dar didesnio. Artėjant žygio pabaigai jau ir lenktyniauti pradėjome, nepaisant to, kad skaudėjo rankas. Su mielu noru šį žygį pakartočiau.
DANUTĖ: Labai bijau vandens gilumos (esu skendusi), o itin bijančius, matyt, Dievas baudžia – didokai bangai stuktelėjus į kajaką šlapiais drabužiais slystelėjau suoliuku prie borto ir – pūkšt į vandenį, aišku, išversdama ir savo porininką Donatą. Jausmas keistokas: nustebau, kad vanduo toks šiltas, o aš... neskęstu, kiek pasimetusi ėmiau „varliuoti“ kranto pusėn. Laimei, kad Donatas nesutriko – surinko irklus, „prilipdė“ mane prie kito kajako „uodegos“, o pats pilnutėliu kajaku įsiręžęs nukabliavo krantan. Būtų, matyt, kur kas sudėtingiau, jei būtų apsivertęs kuris nors mergaičių laivelis... O aš, kaip bebūtų keista, pasijutau drąsiau ir po to jau irklavau iš visos sveikatos. Visgi labiausiai patiko plaukimas upe – gražiau, saugiau, įdomiau...
Žygio metu turėjau galimybę geriau pažinti redakcijos narius: kuris netingi ir kitam padeda, o kuris pavalgęs net savo lėkštės nenusineša... Žavėjausi jaunimėlio energija ir optimizmu, nemaloniai nuteikė pirmąsyk išgirsti keiksmažodžiai iš mergaitiškų lūpų... Džiaugiuosi, kad redakcijos nariai labiau susidraugavo – o juk tik dėl to ryžausi plaukti su aštuoniais nepilnamečiais, nors tikrai nesu ekstremalė.
Na, o mes, visa ,,Tu – ne vienas“ komanda, nuoširdžiai dėkojame UAB „Degesai“ ir ypač direktoriui Daliui Bučenkai už tokį malonų priėmimą, rūpinimąsi mumis, už laužą, karštą arbatą ir kibinus, už minkštą ir saldų miegą, už ledus ryte, už tuos gražius pakabukus, kuriuos mums visiems dovanojo žygiui pasibaigus. Tikrai ilgai turėsime ką prisiminti.
Parengė Dorina ŠUKYTĖ
Danutės PULOKAITĖS nuotraukos