Prieš ateidamas į muziejų, užsukau į netoliese esančią centrinę miesto aikštę, kurioje ant aukšto postamento stūkso 1993 metais atidengtas skulptoriaus Leono Striogos iš bronzos ir granito išlietas paminklas D. Bukontui. Gražus paminklas, nors ir kyla mintis, kad gal kiek per aukštas. Sunkoka įžiūrėti aukštybėse esantį Domininką. O ir jis pats gal norėtų būti kiek arčiau žmonių?..

 

Iš aikštės pasuku į netoliese esantį muziejų, kur manęs jau laukia Rimantas Jurevičius. Pats ponas Rimantas – šviesus ir aktyvus žmogus – miškininkas, šaulys, bendruomenės „Miško broliai“ vadovas, buvęs Zarasų rajono savivaldybės vicemeras. Su juo ir pradėjome šneką apie Domininką Bukontą. Pašnekovas gali apie jį pasakoti ilgai ir nenuobodžiai. Taigi, malonusis skaitytojau, kartu atskleiskime šio XX amžiaus pradžios Lietuvos šviesuolio gyvenimo knygą. Aprašant biografiją naudojau ir Zarasų viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliografės kraštotyrai Vidos Mikštienės parengtą medžiagą.

 

Gimė Domininkas Bukontas 1873 m. rugpjūčio 11 d. Mažeikių apskrityje Viekšnių valsčiuje esančiame Kegrių vienkiemyje. Tėvai žemaičiai – bajoras Adomas Bukontas ir valstietė Agnieška, mergautine pavarde Petrošiūtė. D. Bukonto senelis nuomojo viensėdį toje vietoje, kur kažkada buvo senas dvaras. Tėvai buvo tikintys ir inteligentiški žmonės, kurie perdavė lietuvišką dvasią ir savo sūnums. Domininko brolis Kazimieras buvo kunigas.

 

Vidurinį mokslą būsimasis gydytojas baigė Šiaulių gimnazijoje. 1893–1897 m. mokėsi ir baigė Sankt Peterburgo universiteto Gamtos-matematikos fakultetą, o 1900 m. – Charkovo universiteto medicinos fakultetą. Baigęs mokslus, 1901–1903 m. dirbo gydytoju Dusetose. Įsitraukė į visuomeninę veiklą. Per Povilą Višinskį gaudavo  „Varpą“. 1903 m. pabaigoje persikėlė į Ilukstą (dab. Alūksta, Latvija), kur vertėsi laisva gydytojo praktika. Alūkstoje D. Bukontas susipažino su bajoraite Vanda Jasienskyte. Jų pažintis peraugo į meilę.

 

 1904 m. prasidėjus rusų-japonų karui D. Bukontas buvo mobilizuotas. Amūro apygardoje Nikolske – Usurijske ir Charbine dirbo gydytoju karo ligoninėse. Buvo apdovanotas už narsą, sužeistųjų gelbėjimą ir uolumą kovojant su cholera. 1906 m. sausio 14 d. išėjo į atsargą.

 

1906 m. spalio 20 d. Domininkas Bukontas vedė savo mylimąją Vandą, apsigyveno Zarasuose (tuomet Novoaleksandrovske) ir buvo paskirtas miesto ligoninės gydytoju. Deja, Vanda Bukontienė 1907 m. gegužės 20 d. mirė nuo autoimuninės ligos ir buvo palaidota Alūkstoje. Žmonos mirtis sukrėtė D. Bukontą. Visą likusį savo gyvenimą jis jos nepamiršo ir kitos nevedė. Net buvo pasirengęs mesti gydytojo profesiją, bet nuo šio žingsnio buvo draugų atkalbėtas.

 

Zarasuose D. Bukontas vadovavo ligoninei, kovojo su dėmėtosios šiltinės epidemija, rūpinosi lietuvių švietimu. 1907–1909 m. jis antropologiškai ištyrė 1000 Zarasų krašto gyventojų. Tai pirmas mokslinis darbas apie lietuvių galvos formą, akių ir plaukų spalvą. Šis darbas pavadinimu „Iš Ežerėnų apylinkių lietuvių antropologijos“ 1910 m. išspausdintas leidinyje „Lietuvių tauta“.

 

1913 m. Domininkas Bukontas įsteigė „Saulės“ draugiją, lietuvišką biblioteką – skaityklą, ragino gyventojus prenumeruoti lietuviškus laikraščius, rūpinosi lietuviškų draugijų steigimu. 1914 m. D. Bukonto dėka jau veikė „Saulės“, „Darbo“, „Šv. Kazimiero“ draugijos. Svajojo įsteigti kultūros namus: sudėjus pinigus buvo nupirktas žemės sklypas, tačiau darbus nutraukė prasidėjęs karas.

 

1914 m. D. Bukontas vėl buvo mobilizuotas ir tarnavo latvių šaulių pulke kaip vyresnysis to pulko gydytojas. 1917 m D. Bukontas pirmininkavo Petrapilio lietuvių Seime ir prisidėjo prie to, kad Petrapilio lietuvių Seimas pasisakytų už nepriklausomos Lietuvos atstatymą.

 

1918 m. balandžio 1 d. D. Bukontas grįžo į Zarasus. Rado kraštą nuniokotą ir nualintą, ligų siaubiamą. Rūpinosi civilinės ligoninės įsteigimu. 1918 m. lapkričio mėn. Zarasuose buvo sudarytas vietinės valdžios komitetas, kurios nariu buvo ir D. Bukontas. 1918 m. jo iniciatyva Zarasuose buvo įsteigta „Saulės“ draugijos progimnazija.

Zarasiškiai mena, kad gydytojas labai rūpindavosi savo pacientais. Zarasų krašte kilus dėmėtosios šiltinės epidemijai, jis įsitraukė į kovą su šia liga, išgelbėjo šimtus žmonių. Deja, pats dėmėtosios šiltinės buvo paguldytas į lovą, iš kurios taip ir nebeatsikėlė. Sergantis D. Bukontas nebuvo gydomas, nes Zarasuose nebuvo kito gydytojo. Jis buvo paliktas vien tik tarnaitės Onos Simonaitytės globai ir 1919 m. sausio 19 d. mirė.

 

Toks prasmingas Domininko Bukonto gyvenimas, apie kurį šiandien turėtume žinoti daugiau. Nuo jo mirties prabėgo daugiau kaip šimtmetis ir laikas nebuvo gailestingas. Nėra išlikę daug jo buities, biografijos tyrinėjimų. Net naujausioje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje ir Wikipedijoje tėra tik trumpi straipsneliai apie jį, bet juos surasti reikia sugebėti, nes šie informacijos šaltiniai, kaip ir Mažeikių krašto enciklopedija,  mūsų herojų vadina Bukantu, nors jo tėvai tame pačiame trumpame enciklopedijos straipsnelyje vadinami Bukontais. Zarasiškiai jį vadina Bukontu, tokia pavardės forma (su „o“ raide) iškalta ant paminklo ir antkapio. Mano pašnekovas ponas Rimantas irgi linkęs laikytis žemaitiškai skambančios jo tėvų pavardės formos – Bukontas – taip kaip jau visuotinai priimta Zarasų krašte. Ne mažesnė painiava ir su vardu, kuris irgi įvairuoja. Vienur D. Bukontas vadinamas Domininku, kitur Dominyku, trečiur netgi Dominiku.

 

Rimantas Jurevičius pasakoja, kad artėjant D. Bukonto 150-osioms gimimo metinėms, bendruomenė „Miško broliai“ nusprendė name, kuriame D. Bukontas gyveno (vėliau jame gyveno Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo narys dr. Juozas Buzelis) įrengti ekspoziciją, skirtą Zarasų krašto šviesuoliams ir, žinoma, pirmiausia D. Bukontui atminti. Tiesa, joje nėra daug daiktų, tiesiogiai susijusių su D. Bukontu. Tačiau Rimantas Jurevičius nepraeina nė pro vieną to laikmečio liudininką, stengiasi jų įsigyti ir kuo išsamiau atkurti atmosferą, kurioje gyveno ir dirbo XX amžiaus pradžios Lietuvos inteligentai. Baldai, namų apyvokos reikmenys, medicininiai instrumentai, spaudos leidiniai… Taigi,  eksponatai renkami, pats namas ir jo aplinka tvarkomi, tikėkime, kad ir Zarasų krašto žemaitis gydytojas Domininkas Bukontas neišnyks be pėdsako laiko begalybėje…

 

Beje, minint Zarasų miškų urėdijos įsteigimo šimtmetį (1920 m.) ir panaikinimo penkmetį (2018 m.) tame pačiame D. Bukonto name įrengtos ekspozicijos, skirtos visos Lietuvos ir Zarasų krašto miškininkystės tradicijų puoselėjimui, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35-mečiui ir Zarasų krašto politinio gyvenimo aktualijoms.

 

Prieš atsisveikindami su ponu Rimantu, kartu nuvažiavome į Zarasų kapines aplankyti D. Bukonto kapo. Ant aukšto kalno gražiam pušyne netoli tyvuliuojančio ežero atgulęs Zarasų gydytojas šiandien greičiausiai džiaugtųsi savo lietuviškai kalbančiais ainiais, apgynusiais ir sukūrusiais naująją Lietuvą, apie kurią jis pats tiek svajojo ir kuriai atidavė savo neilgą gyvenimą.

 

Bendruomenė „Miško broliai“ pateikė paraišką „Nekilnojamųjų kultūros vertybių, istorinę, kultūrinę, sakralinę ar kt., vertybę turinčių objektų tvarkyba ir pritaikymas turizmui“ įgyvendinimas pagal Zarasų rajono savivaldybės strateginio veiklos plano Verslo ir investicijų programos (Nr. 13) priemonę Nr. 04.04.02“ Teikti finansinę paramą nevyriausybinių, bendruomeninių organizacijų vykdomiems projektams“. Buvo gautas dalinis finansavimas (3000 Eur) ir prisidėjus asmeninėmis lėšomis suremontuoti kambariai ekspozicijų įrengimui.

 

Bendruomenė „Miško broliai“ nuoširdžiai dėkoja Zarasų rajono savivaldybei už paramą.