Atgulė šeimos kapavietėje

• Spausdinti

Rugpjūčio 16 d. Zarasų 907 šaulių kuopos „Vytis“ šauliai dalyvavo Lietuvos partizano kraštiečio Juozo Streikaus-Stumbro laidotuvių ceremonijoje Panevėžyje. Po 58-erių metų partizano palaikai atgulė šalia artimųjų  Kristaus Karaliaus kapinėse. Gaila, tačiau Juozo tėvelio Antano, sesers Onos, brolio Petro žūties ir užkasimo vietos iki šiol dar nežinomos.

Prezidento Gitano Nausėdos vardu buvo padėtas vainikas prie partizano karsto. Laidojimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Motorizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“, karaliaus Mingaudo husarų bataliono kariai, Krašto apsaugos savanorių pajėgų 5-osios rinktinės kariai, Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų orkestras.

Neveikiančiose Vilniaus Našlaitėlių kapinėse aptikus partizanų Adolfo Ramanausko Vanago, Antano Kraujelio-Siaubūno palaikus, rasta dar viena  užkasimo vieta. Po DNR tyrimų nustatyta, kad tai Pailgių k., Antazavės valsčiuje, Zarasų r., gimusio Juozo Streikaus-Stumbro palaikai. 

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai Streikus Antanas-Tamošiukas įkūrė Žalgirio partizanų būrį ir kartu su savo sūnumis Juozu, Izidoriumi bei kitais aplinkinių kaimų vyrais nutarė ginklu priešintis okupantams.

1944 m. lapkričio1d. Antano Streikaus žmona Marcelė ir sūnus Petras nuteisiami ir ištremiami į Sevželdorlagą Komijoje.

1945 m. rugsėjo 28 d. Antanas Streikus (48 m.) išduotas žuvo mūšyje  netoli Raudinės. Palaikų užkasimo vieta nežinoma.

1947 m. birželio 28 d. lageryje miršta Petras Streikus (22 m.). Palaikų užkasimo vieta nežinoma.

1950 m. sausio 20 d. suimta, sunkiai serganti miršta partizanė Ona Streikutė-Gėlė, Nera, Rūta (21 m.). Palaikų užkasimo vieta nežinoma.

1956 m. spalio 2d. partizanė Valė Streikutė – Piemenaitė (partizanavo nuo 14 m.) legalizavosi (20 m.).

Juozapas Streikus-Stumbras (g. 1923 m.) 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Nuo 1944 m. liepos tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanas. 1945 m. rugsėjo 28 d., žuvus tėvui, tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjį paskirtas šios kuopos, o 1949 m. sausio 7 d. – Džiugo tėvūnijos vadu. Jam sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 m. į kuopą buvo infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista.

Nuteistas mirties bausme.

Partizanai Juozas Streikus-Stumbras ir Izidorius Streikus-Girėnas kartu su partizanu Vladu Krasausku-Kukučiu po 14 metų kovos su okupantais, patikėję sovietinės  Lietuvos  KGB pirmininko, generolo K. Liaudžio pažadais, legalizavosi 1958 m. liepos 22 d.

1961 m. spalio 6 d. Juozas ir Izidorius Streikai, sovietų generolui sulaužius duotą žodį, suimami ir nuteisiami – Izidorius Streikus (34 m.) – 15 metų lagerio, Juozas Streikus (38 m.) – mirties bausme.

Juozas Streikus sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje.

1998 m. vasario 10 d. J. Streikui pripažintas kario savanorio statusas, LR KAM 1999 m. gegužės 13 d. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis. LR Prezidento 2001 m. gegužės 15 d. dekretu jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Tragiškas, tačiau garbingas Streikų šeimos likimas.

Visada prisiminkime tuos, kurie kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę.

Zarasų 907-oji kuopa „Vytis“ dėkoja Zarasų rajono savivaldybei už galimybę nuvykti į Panevėžį, į partizano Juozo Streikaus-Stumbro laidotuves.

Rimantas JUREVIČIUS,

Zarasų 907 kuopos „Vytis“ šaulys,

bendruomenės „Miško broliai“ pirmininkas

Ištrauka iš partizano Juozapo Streikaus-Stumbro baigiamosios kalbos teisme

Kai buvo suteiktas paskutinis žodis, vienas paskutinių Lietuvos partizanų Juozas Streikus kalbėdamas neneigė net akivaizdžiai išgalvotų kaltinimų, nesigynė, o kaltino:

„Aš nieko nežudžiau. Mes baudėme mirties bausme, remdamiesi mūsų karo lauko įstatymais ir ne tarybinius piliečius baudėme, o išdavikus. Nė vieno nenušovėm, kas netarnavo saugumui, neišdavė partizanų, nežudė jų šeimų, nedegino mūsų namų ir netrėmė į Sibirą savo tėvynainių. Jūs drįstate mus kaltinti?...

O ko jūs tikėjotės? Jūs mus žudysite, o mes privalom tylėti kaip avinėliai? Mes savo rankomis užsidirbam duoną, neatimame jos iš silpnesnių. O kol mes dirbame nugarų neištiesdami, jūs gaminate ginklus, grobiate ištisas valstybes, atimate iš žmonių jų sukurtas gėrybes. Taip, jūs mus pavergėt, kurių nespėjote nužudyti ir ištremti į Sibirą, mes likome su broliu paskutinieji… miške. Kiti jau nužudyti, net jų kūnai išniekinti… Ir jūs dar drįstate mus teisti? Kokia teise? Sakykite, kas jums suteikė teisę pasmerkti mirčiai už tai, kad mes gynėme savo namus, tautos papročius? Žinau, susidorosite su manimi, bet sakau jums: Lietuva bus laisva...

Mūsų aukos, mūsų kova nebus veltui ir Lenino paveikslai nekabės per amžius ant Lietuvos namų sienų. Ir mūsų trispalvė dar suplevėsuos. Šiandien jūs galingi, ginkluoti, visai lietuvių tautai jau paskelbėt mirties nuosprendį, bet jums niekada nepavyks nužudyti mūsų meilės Lietuvai, mūsų tikėjimo ir vilties išgyventi raudonąjį marą, išlikti gyviems...

Jūs drįstate kaltinti mane, kad kovojau ginklu? Matyt, per mažai aš šaudžiau, matyt, per mažai žuvo okupantų svetimose žemėse, jei jūs teisiate tuos, kurie ginasi. Jūsų tiesa pagrįsta melu: net jūsų generolų pažadai – melas. Kiek aš buvau laisvas? Dvejus metus?.. Argi tai buvo laisvė, kai sekamas kiekvienas tavo žingsnis, girdimas kiekvienas žodis? Bet ir per tuos dvejus metus aš stačiau namus, elektros stoteles, o jūs tuo metu žudėte ir tebežudote. Net tuos, kurie jau sudėjo ginklus, net nugalėtus žudote. Kas jūs tokie?

Gal nebūtų mūsų kova apjuodinta, gal nebūtų jūsų nurodymu atsiradusios miškuose banditų gaujos, veikusios partizanų vardu. Gal nebūčiau šiandien teisiamas, o mano tauta nebūtų pavergta. Mums ne gintis reikėjo, o persekioti jus, šaudyti be jokių garbingos kovos taisyklių, o mes tik gynėmės. Ir kai Lietuva šitą supras – ji bus laisva...

Aš neprašau iš okupantų malonės pasigailėti ir nieko pats nesigailiu, gal tik vieno… Mes mokėme savo vaikus tik duoną auginti, medį sodinti, o reikėjo išmokyti taikliau šaudyti, be gailesčio, nes okupantai nė vieno iš mūsų nepasigailėjo. Ir negailės, ir plėš, ir alins mūsų tautą tol, kol ji neišmoks gintis taip, kaip bitės gina savo avilį, kol visi kaip vienas nepasitiks priešo su ginklu rankoje...

Neprašau pasigailėjimo – aš gyniau, kas man ir mano Lietuvai buvo ir amžiams liks šventa. O dabar – žudykite, jūs žudyti mokate geriau. Tik neužmirškite – atbus tautoje mūsų pralietas kraujas, pasibels į kiekvieno lietuvio širdį, ir tada pralaimėsite jūs – prievartos ir smurto nešėjai. Pralaimėsite, nes nieko gero nepadarėte savo rankomis, savo darbu ir meile, nuo pat savo kruvinos revoliucijos pradžios nieko gero nesukūrėte, tik naikinote. Apiplėštų tautų turtai nepadarys jūsų nei turtingesnių, nei galingesnių.

Aš niekinu jus. Ir mirdamas visai nesigailiu būtent šitaip nugyvenęs savo trumpą gyvenimą: aš gyniau Tėvynę, aš mylėjau Lietuvą ir mirštu laisvas, šitų jausmų jūs nepajėgsite nužudyti“.

Uždarosios akcinės bendrovės „Zarasų kraštas“ straipsnis