Galime išsakyti savo nuomonę, elgtis, kaip norime (na, beveik, juk viskam yra ribos), tarsi ir nereikėtų bijoti savęs, kitų kritikos, piktų žvilgsnių. Tačiau kaip nebūtų keista, visada esi smerkiamas dėl to, kad bandei kažką daryti, o kai tau pasiseka (jau nekalbu apie tai, jei nepasiseka...), neduokdie pasipainioti kokiam „teisuoliui“ po kojomis... Mes tikrai galime ir turime teisę išsakyti savo nuomonę, tačiau jei ji yra nepagrįsta ar gali įžeisti kitus (neretai to juk ir siekiama), geriau patylėti. Nepatiko žmogus? Na, juk galima su juo nebendrauti, tačiau šmeižti jo nepažįstant yra šimtus, ne, tūkstančius kartų blogiau! Pamąsčiusi galiu prisiminti nemažai žmonių, su kuriais nebūčiau bendravusi, jei ne susiklosčiusios aplinkybės ar tiesiog noras patvirtinti savo spėjimus apie juos. Nebijoti  pažinimo jausmo yra svarbu, nes jis, nors gali būti ir nuviliantis, tačiau tikrai nebus toks skaudus, kaip gailėjimasis to, ką praradai. Nesvarbu, ar tai nauja pažintis, veikla ar tiesiog pokalbis. Mes galime pasirinkit, ką mėgti, ką – ne, tačiau šmeižti ar niekinti nepažįstant ar todėl, kad „visi jų nemėgsta, nemėgsiu ir aš“, yra tiesiog banalu ir kvaila. 

Visi mes esame skirtingi, tačiau ir visi lygūs, bent jau turėtume tokie būti. Taip norėtųsi, jog žmonės prieš kažką teigdami gerai pagalvotų, kad žodžiai bei kito žmogaus jausmai taptų svarbūs. Taip norėtųsi, jog už tai, ko norime, kovotume kartu, o ne vienas prieš kitą...

Milda KOLESNIKOVAITĖ