MES PRIVALOME atsakyti už savo žodžius, mes privalome mąstyti, ką sakome vieniems ar kitiems žmonėms. Kiekvienas iš mūsų nori būti priimtas, suprastas, tačiau kaip galima suprasti žmogų, jeigu jo žodžiai neatspindi jo veiksmų? Kvailiausia, kai vėliau tokie „šnekučiai“ ima sielvartauti, jog niekam jie nereikalingi, niekas jų nesupranta. Arba dar blogiau – ima kalbėti tau už nugaros... Na, o tada, atleiskit man už mano tiesmukiškumą, tokiam žmogeliui niekur vietos neatsiras, niekur jam nebus gerai... Nebent tik tarp tokių pat saldžiakalbių..

Tad pradėkime vieną kartą jausti atsakomybę už savo pasakytus žodžius, mąstyti, ar jie, tie žodžiai, būtini, o gal kažką nepelnytai įžeis, gal verčiau derėtų patylėti. Ir išvis – pradėkime mąstyti. 

K. Ž.