Nuo pat kūdikystės dienų tėvai mums žeria mandagumo pamokas, mo-ko mus būti sąžiningiems, geranoriškiems, darbštiems. Bet dažnas jų pa-miršta, jog kalba taip pat yra mandagumo įrodymas. Labai graudu būna klausytis, kai vaikai ir jų tėvai susikivirčija dėl vaiko ar paauglio žodyno. Girdi, iš kur prisigaudei tokių negražių žodžių, jaunuoli?.. Tačiau neretai tėvai nesusimąsto, kokius žodžius jie patys vartojo ir vartoja vaikui girdint – gal „prisigaudyta“ būtent iš jų?

Žinoma, lengviausia būtų suversti visą kaltę tėvams, bet, deja, tėvų kal-ba yra tik lašas jūroje palyginti su tuo, ką girdime pramoginėse laidose, ku-rias pasirenkame žiūrėti dažniau nei tas, kurios galėtų ko nors išmokyti. Ir internete apstu informacijos, kurios aprašymas neretai toli gražu neprimena gražios, taisyklingos kalbos. Bet skaudžiausia būna tada, kai barbarizmai, vertalai pakeičia žodžius, kurių esmė yra labai gili, kuriuose sudėta daug išgyvenimų, tyrumo bei skaidrumo...

Pavyzdžiui, tarp jaunimo pamėgtas žodis „sorry“, kuris išvertus iš an-glų kalbos reiškia „atsiprašau“. Tas „sorry“ toks atsainus, toks bedvasis. O juk atsiprašymas turėtų būti sąžiningas, gilus bei skleidžiantis geranoriš-kumą. Kaskart, kai draugai pasako šį žodį norėdami atsiprašyti, pajuntu šleikštulį. Juk ne to tikėjausi laukdama supratingumo, norėdama pajusti, jog žmogus išties nuoširdžiai nori taikos.

Ne kitaip yra ir su angliškuoju „I love you“. Nenorėčiau  kada nors iš-girsti taip ištartą meilės prisipažinimą...

Nesakau, jog pati niekada nevartoju jokių svetimybių. Bet esant svar-biam, reikšmingam atvejui nesigėdiju atrodyti juokinga tardama paprastus, nuoširdžius lietuviškus žodžius, kuriuose slypi ir jausmo gylis, ir grožis, ir šiluma.

Parengė ir fotografavo Arianda GRIŠČENKO.