Apie tolimus, bet savus laikus
Šiame projekte dalyvavo ir zarasiškė Aurelija TRIMONYTĖ, buvusi Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos gimnazistė, nuo mokyklos laikų aktyvi rajono jaunimo organizacijų, vėliau – organizacijos „LiJOT“ narė, dabar studijuojanti Vilniuje. Kai Zarasų jaunimo centre vyko ekspedicijos „Misija Sibiras“ narių susitikimas su zarasiškiais, jame dalyvavo ir Aurelija. Tad mes ir paprašėme jos plačiau papasakoti apie šią ekspediciją ir kartu pasidalyti įspūdžiais.
- Kokie ekspedicijos „Misija Sibiras“ tikslai?
- Ši ekspedicija skirta skatinti jaunimo patriotiškumui, puoselėti istorijos atminimą, tiksliau – tai prasmingas žygis, skirtas ištremtiems į Sibirą lietuviams atminti.
- Kodėl susidomėjai šiuo projektu?
- Anksčiau žiūrėdama televizijos laidas pernelyg nesigilindavau į žmonių, ištremtų į Sibirą, istorijas, man tai atrodė svetima, labai tolima. Tačiau vėliau susitikau su savo močiutės teta, kuri papasakojo apie savo ištremtą šeimą: kaip jie ten gyveno, dirbo, kaip ilgėjosi savo šalies. Tuomet supratau, jog tai nėra taip svetima, kaip atrodė iki tol. Nesvarbu, jog buvo ištremti tolimi giminaičiai, svarbiausia, jog jiems pavyko grįžti, ir tai parodė, kokia svarbi yra Tėvynė.
- Kas labiausiai įsiminė ekspedicijos metu?
- Labiausiai įsiminė ne tiek pati ekspedicija, kiek vienas pasakojimas. Mama su ketverių ar penkerių metų vaikeliu išvežama į Sibirą. Sąlygos išgyventi buvo per sunkios: mamai reikėjo eiti dirbti, o vaiko nebuvo kam palikti, jie neturėjo maisto ir paprasčiausių drabužių. Motina jau buvo praradusi viltį ir ketino pulti po traukiniu, kad pagaliau užbaigtų savo ir vaikelio kančias, tačiau jai su vaiku beeinant prasidėjo bombardavimas. Vaikas pradėjo šaukti, glaustis prie mamos ir prašyti, jog jį apsaugotų, išgelbėtų. Tą akimirką motina suprato, jog jos vaikas nori gyventi, o tai reiškė, jog ir ji privalo... Mane ši istorija labai sukrėtė. Dauguma lietuvių ir Sibire sugebėjo rasti jėgų, kad išgyventų, nors sąlygos buvo pasibaisėtinos. Jie, užuot nuolat skundęsi, kaip šiandien darome mes, iš paskutiniųjų kovojo dėl išgyvenimo: pradėjo ręsti namus, auginti daržoves, sugalvodami įvairiausių gudrybių, kaip jas išauginti, išlaikyti. Vietiniai gyventojai lietuvius apibūdindavo kaip labai darbščius ir darbo nebijančius žmones.
- Kas sunkiausia buvo šioje ekspedicijoje? Ką ji jums davė?
- Kartais pritrūkdavome kantrybės... Blogiausia, kai nežinai, kas laukia vėliau. Pamenu, kartą stovėjome lietuje, buvome permirkę patys ir visi mūsų daiktai, nežinojome, kiek ilgai dar reikės mirkti lietuje... Bet apskritai šis žygis davė labai daug tiek suvokiant istoriją, tiek vertinant gyvenimą Tėvynėje. Gaila buvo tų šviesuolių, kurie ištremti iš Lietuvos į ją nebegrįžo, o juk savajam kraštui galėjo duoti tiek daug...
- Kaip į šį žygį reagavo Tavo tėvai, turbūt nelabai noriai sutiko, kad keliautum?
- Taip, tėvai nerimavo, bandė atkalbėti, tačiau jie mane pažįsta, žino – jei jau sugalvojau, tai man tikrai nėra nieko neįmanomo.
- Ką patartumei kitiems, pasiryžusiems tokiam žygiui?
- Svarbiausia yra noras, o jei nori, tai viskas atrodo lengva, atsiranda ryžtas bandyti vėl ir vėl.
- Ar vis dar palaikai ryšį su bendražygiais?
- Taip, mes bendraujame. Visi esame ne tik iš skirtingų miestų, bet ir šalių, negalime dažnai susitikti, tačiau tai mūsų norui ir toliau bendrauti netrukdo.
- Ačiū už pokalbį ir linkime sėkmės!
P. S. Norintys patirti tai, ką patyrė mūsų pašnekovė Aurelija, ar tiesiog daugiau sužinoti apie šią misiją apsilankykite internetiniame tinklalapyje www.misijasibiras.lt .
Kalbino ir interviu parengė Dorina ŠUKYTĖ ir Vilija BUČENKAITĖ.
Nuotraukos