Pasirodo, vieni krėsdavo „šposus“ norėdami ko nors pasiekti. 

Zita (40 m.): „Kai aš mokiausi mokykloje, berniukai mėgdavo čiuožinėti laiptų turėklais. Aš to negalėjau pakęsti. Kartą mane anksčiau išleido iš pamokos, tai aš ant turėklų pridėliojau metalinių smeigtukų. Nuskambėjus skambučiui visi berniukai nubėgo prie turėklų. Pirmasis berniukas tik atsisėdo ir iškart pašoko iki lubų... Man pasisekė – čiuožinėjimas baigėsi“.

Jovita (43 m.): „Būdama trylikos metų vis lįsdavau į kaimyno daržą, kur augo braškės. Kad jis manęs neatpažintų, ant galvos užsidėdavau pėdkelnes. Laimei, manęs nė karto nepagavo. Vieną vakarą su kaimynų berniuku susitarėme abu eiti tų braškių. Jis visiems užmigus ateisiąs prie mano namų lango ir sušvilpsiąs. Atėjus rytui nuėjau pas draugelį klausti, kodėl manęs nepažadino, jis atsakė, kad švilpė, švilpė, net tas kaimynas pabudo, bet aš užmigusi negirdėjau. Taip pramiegojau mūsų planą“.

Dalia (64 m.): „Mūsų matematikos mokytoja nepakęsdavo odekolono kvapo. Mokydamiesi septintoje klasėje prieš rašomąjį darbą mes sugalvojome, kad reikia gale klasės pripurkšti odekolono – berniokai tiesiog pripilstė jo ant žemės. Kadangi mokytoja juo negalėjo kvėpuoti, mes, sėdintys klasės gale, galėjome laisvai nusirašinėti. Niekas nesužinojo, o pažymiai buvo labai geri“.

Išdaigos norint atkreipti dėmesį į save.

Vytas (41 m.): „Kaimyniniame name gyveno labai graži mergaitė. Būdamas jaunas nežinojau, kaip atkreipti dėmesį, ir iš savo buto antro aukšto vasarą rytais su „ragatke“ leisdavau  į ją riešutus, vėliau pasislėpdavau, kad nepamatytų, kas šaudė. Ji ir nepamatė, tačiau ir atkreipti dėmesio nepavyko“.

Rasa (41 m.): „Kai man buvo 14 metų, mokykloje per pertrauką mokytojo rodomąja lazdele pataikiau į langą ir jis sudužo. Kai mokytoja paklausė, kodėl taip padariau, apkaltinau klasioką – lazdelę juk aš mečiau į jį, tačiau jis pasitraukė...“

Laima (43 m.): „Per vieną matematikos pamoką sugalvojau penalu pakelti mokytojui švarką, kadangi jis eidamas prie mokinių pasilenkdavo jiems ką nors aiškindamas. Kartą, kai mokytojas taip pasilenkė, o aš jau kėliau penalą prie jo švarko, mokytojas atsitiesė, žengtelėjo atgal, ir aš penalu dūriau jam į užpakalį. Man buvo labai gėda...“

Išdaigos krečiamos, kai norima atkeršyti.

Danguolė (67 m.): „Mudvi su drauge, tada dar penktokės, gyvenome toli nuo mokyklos, į kurią tekdavo eiti per laukus. Vieną žiemą buvo labai daug sniego, tad mes, kol nueidavome į mokyklą, sugaišdavome daug laiko. O netoli mūsų gyveno toks berniukas, jis turėjo slides, todėl jam buvo bepigu nusigauti į mokyklą. Kartą mums klampojant į mokyklą jis, čiuoždamas slidėmis, mus pralenkė šaipydamasis, kad mes pavėluosim, o jis ne. Mes labai supykom. Vėlų vakarą, kai visi sumigo, mudvi nusėlinome prie jo namų ir surišom jo namų duris viela. Kitą rytą mūsų kaimynas labai vėlavo, o mes šaipėmės visą savaitę“.

Na, o kokias išdaigas krečia dabartinis jaunimėlis – ar pranoksta savo gimdytojus? 

Laura (17 m.): „Gimtadienio proga draugei nupirkau žiurkėną, kurį įdėjau į dėžutę. Įteikdama dovaną draugei liepiau įkišti ranką pro mano padarytą skylutę bei spėti, kas yra dėžutėje. Draugė vos nenumirė iš baimės, kai užčiuopė kažką krutant“. 

Kotryna (17 m.): „Kai dar mokiausi pirmoje ar antroje klasėje, mes užsimanėm savo mokytojai iškrėsti balandžio pirmosios proga kokią nors juokingą išdaigą. Mūsų klasės beniukai iš kažkur gavo guminių gyvačiukių, ir mes, kol mokytojos nebuvo, prikaišiojom jų visur, kur tik įmanoma, o patys lyg niekur nieko susėdome į suolus. Kai mokytoja jas pamatė, suklykė ir vos ant stalo neužšoko iš baimės...“

Donatas (15 m.): „Kartą su draugais nuleidom kaimynui mašinos padangas. Mums tai pasirodė šmaikšti išdaiga, kuri, deja, baigėsi nelabai šmaikščiai... Po to karto piktų išdaigų stengiausi nebekrėsti“.

Patricija (16 m.): „Vieną kartą išpaišiau guašu savo miegantį brolį. Ryte, pamatęs save tokį veidrodyje,  jis ilgai juokėsi, nors ir buvo supykęs ant manęs“.

Simona (18 m.): „Kartą mes su draugėmis pasiėmėme seną piniginę ir į ją įdėjome popierinį pinigą taip, kad jis matytųsi. Tada pririšome prie „žilkos“ ir padėjome ant šaligatvio, o pačios užlindome už krūmų. Kai praeidamas žmogus pamatydavo piniginę ir lenkdavosi jos pakelti, mes ją patraukdavome... Tai bent buvo juoko, ypač žiūrint į žmonių veidus“.

Elena (17 m.): „Aš suorganizavau pabėgimą iš pamokos, nes turėjo būti kontrolinis. Na, nelabai kokia išdaiga, juolab visa tai man baigėsi labai nekaip... Daugiau iš pamokų nebebėgioju“. 

Malonu pasijuokti iš tikrai juokingų išdaigų, nelabai malonu prisiminti piktas ir kažką įskaudinusias šunybes. Šiaip ar taip, tai irgi patirtis... 

Suaugusius ir bendraamžius kalbino Arianda GRIŠČENKO, Vilija BUČENKAITĖ, Viktorija SAMOCHVALOVAITĖ, parengė ir piešė Viktorija S.