Vieną vakarą berengiant namų darbus dėmesį išblaškė garsus laikrodžio tiksėjimas. Ar jo tiksėjimas buvo ir anksčiau toks garsus, ar man tik dabar taip pasirodė, nežinau... Bet iškart pagalvojau, kad jau visai ne už kalnų laikrodžio rodyklės skaičiuos paskutines valandas, minutes, sekundes mokykloje... Paskutiniąsias egzamino minutes, kurios bus lemtingos žengiant į kitą gyvenimo etapą, naująjį gyvenimo tarpsnį, kuriame viskas bus nauja ir kitaip nei iki šiol. Nebebus šalia senų, gerų draugų, tėvų bei gimtojo miesto. Teks kiekvienam iš mūsų priprasti prie kitokio gyvenimo, tapti savarankiškesniam, teks patiems išmokti savimi pasirūpinti.

Kiekvieną žmogaus gyvenimo etapą lydi laikrodžio skaičiuojamos valandos. Jų būna tiek gerų ir džiugių, tiek skaudžių ir liūdnų. Žinoma, kiekvienas norėtume, jog gyvenime būtų kuo daugiau džiugių valandų, tačiau ne visada taip būna. Ateina tokios akimirkos, kai tenka atsisveikinti. Netrukus ir mūsų laikraštuko abiturientams, tarp jų ir man, teks atsisveikinti ne tik su mokykla, bet ir su redakcija. Bet yra vienas džiuginantis bet – nereikės atsisveikinti visam laikui, nes bet kada galėsime aplankyti ir mokyklą, ir redakciją.

 

Gedmintė DIMITREVIČIŪTĖ