Minint Zarasų miesto istoriją, reikia pripažinti, kad ji turi ne daug faktinės medžiagos. Net ir miesto įsikūrimo datą gaubia nežinia ir prielaidos: egzistuoja tradicinė nuomonė, kad vietovė atsirado XV a. Tad XV – XVI a. sandūroje dabartinio miesto vietoje jau galėjo būti dvaras. Gyvenvietės susikūrimu galima laikyti ir pirmos bažnyčios atsiradimo datą. J. Gimbuto knygoje „Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika“ rašoma, kad Zarasuose prieš 1508 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia. Manoma, kad vietovė susikūrė anksčiau, nei pastatyta bažnyčia, tad jos įsikūrimo metais galima laikyti 1506-uosius: nuo jų ir skaičiuojami ežerų krašto sostinės gimtadieniai. Tačiau neabejotina, kad šiose vietose gyveno viena baltų genčių – sėliai. Apie jų buvimą liudija vientisa piliakalnių kultūra, siejanti krašto proistorę su istoriniais laikais, gausiais sėliškais vietovardžiais ir ežerų pavadinimais (Antazavė, Zirnajai, Smėlynė, Čičirys, Zalvė, Čiaunas, Zaduoja ir pan.), Mindaugo laikų dokumentuose minimais sėliais. Pats gražiausias palikimas, įamžinantis šios genties atminimą, yra Zarasų miesto pavadinimo kilmė, kurią išaiškino mūsų kraštietis kalbininkas Kazimieras Būga, teigęs, kad jis – sėliškos kilmės. 1596 m. Zarasai minimi kaip viena Vilniaus vyskupijos vietovių, o po dviejų metų vadinami valsčiumi. Pirmą kartą kaip vietovė Zarasai pažymėti 1613 m. LDK žemėlapyje ir nuo tada žymimi daugelyje XVI a. žemėlapių. Manoma, kad XVI a. viduryje Zarasai galėjo būti miesteliu. Reikšmingu įvykiu miesto gyvenime tapo 1830–1836 m. tiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos kelias, kurio atkarpa kirto ir Zarasų miestą. Užbaigus darbus, padidėjo Zarasų komunikacinė reikšmė, pagerėjo miesto plėtros sąlygos. 1836 metais lankęsis Rusijos imperijos caras Nikolajus I buvo taip sužavėtas nuostabaus miesto kraštovaizdžio - jog sumanė jį pervadinti savo sūnaus Aleksandro garbei. Kadangi imperijos sudėtyje jau buvo ne vienas miestas pavadinimu Aleksandrovskas, Zarasai buvo pervadinti į Novoaleksandrovską ir šiuo pavadinimu vadinti nuo 1836-1918 m.

 

1839 m. iš Vydžių (Baltarusijos Respublika) perkėlus visą administraciją tuometinis Novoaleksandrovkas (dabar Zarasai) tapo apskrities centru. Ypač miestui palankus buvo antrasis Nepriklausomybės dešimtmetis – 1932 m. Zarasams buvo suteiktas antros eilės vasarvietės statusas.

 

Nuo 1950 m. Zarasai – rajono centras.

                   

2008 m. rugsėjo 10 d. Zarasams suteiktas kurortinės teritorijos miesto statusas.

 

Zarasai garsūs čia vykstančiais tradiciniais renginiais bei festivaliais: „Sėlos muzikantai“, „Naktiniai skaitymai“, moksleivių ir jaunimo dainuojamosios poezijos festivalis-konkursas „Kai dainai daina atsišauks“, „Prozos ruduo“, “Vasara kaime”, plenerai.

 

Zarasai – ne tik nuostabios gamtos, puoselėjamos kultūros, bet ir atviras investicijoms bei tvariam bendradarbiavimui miestas. Jūs visada laukiami Zarasuose!

 

 

Tai vienas iš gražiausių miesto pastatų, kuris pradžioje buvo pradinė mokykla. 1934 m. jos patalpose duris lankytojams atvėrė ir muziejus.

                    

Dabar šis muziejus – šiuolaikinis ir modernus kultūros centras, apie kokį seniai svajojo Zarasų krašto bendruomenė. Siekiant dabartinio jo įvaizdžio buvo nepamiršta svarbiausia aplinkybė – kad jis įkurtas viename gražiausių, seniausių ir istoriškai svarbiausių miesto pastatų. Apsilankę muziejuje lankytojai erdviose jo salėse galės apžiūrėti ekspozicijoje įamžintą krašto istoriją, senus dokumentus, žvejybos ir medžioklės įrankius bei trofėjus, bažnytinę literatūrą, rūbus, kraštiečio dailininko M. Šileikio darbus, sakralines skulptūras. Muziejaus darbuotojai tikisi, kad svarbi apsilankymo jame aplinkybė bus ta, kad Zarasų krašto muziejuje pristatoma istorinė krašto ekspozicija, kas rajonų muziejuose sutinkama retokai. Utenos apskrityje tokią ekspoziciją turi tik zarasiškiai, o ir Lietuvoje tokių – vienetai, todėl tikėtina, kad tai bus ypač vertinama krašto svečių.

 

Viename iš seniausių miesto pastatų nuo 2023-05-27 atidaryta Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerija.

 

Ji atidaryta įgyvendinus Zarasų Savivaldybės projektą „Zarasų krašto muziejaus plėtra ir modernizavimas įkuriant Šarūno ir Nomedos Saukų galeriją ir plėtojant žydų kultūros kelią“.

 

Galerijoje eksponuojami 42 jų meno kūriniai (22 – Šarūno, 20 – Nomedos), daugiausia tai paveikslai, taip pat Šarūno Saukos skulptūriniai objektai.

 

Galerija įrengta 3 ekspozicijų salėse, jos architektas Justinas Dūdėnas, o parodos kuratorė – menininkų dukra, menotyrininkė Monika Saukaitė. Ekspozicijos įrengtos ratu, todėl meno kūrinius galima apžiūrėti pasirinkus vieną iš dviejų krypčių.

 

Vaikystė, sapnas, prisiminimais virstantis gyvenimas, mirtis, prisikėlimas – pasak parodos kuratorės Monikos Saukaitės, yra šios parodos raktažodžiai. Pasukus į kairę 1-oje salėje eksponuojami abiejų menininkų darbai, skirtingi paveikslų formatais, technika, plastika. Bet juos jungia tai, kad perteikiamas gyvenimo trapumas, daiktų ir žmogaus laikinumas, amžinas atsinaujinimas.

 

2-oje salėje lankytojus pasitinka didelio formato ir tirštų siužetų Šarūno Saukos darbai. Kaip teigia Monika Saukaitė, paveikslus jis kuria ir iš daiktų ir nuotraukų fragmentų, jungiant tarpusavyje nesusijusius objektus, įvykius, kūnus, veidus. Iš šios didžiausios, tamsiausios, pilnos visokių smulkių istorijų kiekviename darbe salės pereinama į Nomedos Saukienės salę, kurioje šviesi atmosfera, per langus veržiasi saulės spinduliai, pilna vaikystės vaizdų, paveikslų su žaismingomis lapėmis, alijošiais, rūgštynių kalnais ir kt..

 

 

Sankt Peterburgo – Varšuvos kelio nutiesimui atminti, kurio atkarpa kirto ir Zarasų miestą, 1845 m. buvo pastatytas Peter Šteinleller sukurtas keturkampis į viršų smailėjantis 11,1 m aukščio ketaus obeliskas.

 

 

Zarasų miesto urbanistinę vertę lemia savitas taisyklingas planas su radialinių – žiedinių gatvių tinklu ir viena kompoziciniu atžvilgiu ypač pabrėžta Sėlių aikšte, į kurią sueina visos radialinės gatvės. Tai vienintelis tokios formos miesto planas Lietuvoje tarp XIX a. taip vadinamų rusų miestų pavyzdžiu planuotų vietovių.

 

Aikštės centre iš bronzos ir granito pastatytas paminklas gydytojui, antropologui, visuomenininkui, gimnazijos steigėjui ir tautosakos rinkėjui Dominykui Bukontui. O 1988 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Zarasų rajono skyriaus pastangomis pirmą kartą, minint D. Bukonto gimimo metines, Zarasuose suplevėsavo trispalvė vėliava. Ši data laikoma oficialia Sąjūdžio susikūrimo pradžia rajone.

 

 

Neobarokinio stiliaus  bažnyčiai pasirinkta viena iš aukščiausių vietų mieste. Pasakojama, kad bažnyčios Didžiajame altoriuje esantis Dievo Motinos paveikslas yra dovanotas LDK Vytauto. Statyta 1842–1862 m.,  jos ilgis – 38 m, plotis – 24 m, aukštis – 30 m.

 

 

Pasakojama, kad dabartinės koplytėlės vietoje kadaise stovėjo bažnyčia. Kartą, didelės audros metu, žaibas trenkė ir ją nuvertė į ežerą, tik stebuklingų galių turinti Kristaus statulėlė išplaukė į vandens paviršių. Parapijiečiai bažnyčios vietoje pastatė mūrinę koplytėlę ir joje patalpino paslaptingąją statulėlę. Tačiau sovietmečiu ji buvo sunaikinta.

1991 m., atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, buvo pradėtas sovietmečiu nugriautos koplytėlės atstatymas. Darbai baigti 1992 m. Tų pačių metų birželio 21 d., per Devintines, atstatyta koplytėlė buvo pašventinta. Ąžuolinę Jėzaus Nazariečio skulptūrą, kuri stovi jos antrame aukšte, išdrožė P. Kochanka.

 

 

Zarasų mieste, tuomet vadintame Novoaleksandrovsku, stačiatikių cerkvė buvo pastatyta 1839 m. ir pavadinta Priobraženija Gospodnia vardu. Šioje cerkvėje buvo nemažai graikų stiliumi tapytų ikonų, saugotas Dievo Motinos paveikslas, puošęs Suvieko unitų vienuolyną, laikytas stebuklingu ir garbintas ne tik stačiatikių, bet ir katalikų. 1869 m. mieste apsilankius M. Muravjovo įpėdiniui A. Potapovui, buvo nutarta šalia senosios medinės cerkvės pastatyti naujus mūrinius maldos namus. Senąją medinę cerkvę 1885 m. tikintieji perkėlė į naujai paskirtą provoslavų kapinių vietą (dabar Valstiečių g.) ir tuomet ją pašventino Visų Šventųjų vardu. Cerkvė kapinėse išliko iki šių dienų.

 

 

Dabartinė sentikių cerkvė pastatyta ir pašventinta 1992 metų pabaigoje, perkėlus iš Polivarko kaime buvusius medinius maldos namus. Cerkvė apmūryta plytomis.

 

 

1918 metų pabaigoje į kovą apginti Lietuvą buvo pakviesti savanoriai. Turmanto g. kapinėse yra palaidoti 69 kovotojai.

 

 

Nuo 2011-ųjų rudens 17 m aukščio ir 34 m skersmens apžvalgos ratas (architektas Š. Kiaunė) – analogo Lietuvoje neturintis statinys. Sustojus ant jo atsivers nuostabūs vaizdai į Zaraso ežerą ir jo apylinkes, tad vargu ar greitai pamiršite tai, kas bus taip arti jūsų: vanduo ir dangus.

 

Nuo rato nusileidę žemyn galėsite pasivaikščioti ežerą iki Didžiosios salos juosiančiu taku, pasimėgauti įrengtu fontanu, pailsėti ant lieptelių, aktyvaus poilsio inventoriaus nuomos punkte išsinuomoti valtis, būrinius laivelius, dviračius, o susirinkus grupei paplaukioti katamaranu. Yra įrengta žaidimų aikštelė vaikams.

 

44 ha ploto sala – Zarasų miesto lopšys,  poilsio, kultūrinių ir sportinių renginių  vieta visais metų laikais.

 

Vandenlenčių sporto entuziastams tikras rojus, yra įrengta trasa, tramplinai bei nuomojama visa reikalinga įranga. Šalia yra įrengtos tinklinio bei krepšinio aikštelės, kavinės, vaikučiams žaidimų vietos, o taip pat - puiki smėlėta pakrantė maudymuisi.

 

 

Ji skirta Zarasų miesto 500 metų jubiliejui įamžinti, atidengta 2006-aisiais rugpjūčio 13-ąją. Jos autorius – skulptorius, Lietuvos dailininkų sąjungos narys Henrikas Orakauskas. Skulptūra simbolizuoja Zarasų miesto herbą ir ypatingai atspindi jo gamtos išteklius.

 

Miesto pietryčiuose - Magučių miškas.  Aukščiausia vieta yra rytiniame Zarasaičio ir Balto ežerų krante – Skautų kalnas (170 m virš jūros lygio), ant kurio iki 1944 m. stovėjo aukščiausias Baltijos šalyse slidinėjimo tramplinas. 1944 m. – vokiečių kariai susprogdino slidžių trampliną (ant Skautų kalno), kuris buvo aukščiausias Baltijos šalyse.

 

Nepaprasta jo istorija. Jo pirmtakas, kad ir kaip keista, išvengė pjūklo, kirvio, kastuvo ir prastovėjo pakelėje iki tų laikų, kai jau negalėjo stovėti. Tada jis buvo nuvežtas į Stelmužės bažnyčios varpinę, kur dar prastovėjo keliolika metų, kol tuometinė Lietuvos kultūros fondo Zarasų rajono taryba nutarė jį atstatyti. Pagal senąjį kryžių ir nuotraukas Rokiškio krašte gyvenęs liaudies meistras R. Žaliukas kryžių pakėlė naujam gyvenimui. 1990 m. gegužės 27 d. jis buvo pastatytas senojo vietoje ir pašventintas. Asavytų kryžiaus pirmtakas kaip Lietuvos Respublikos eksponatas, stovėjo Paryžiaus pasaulinėje parodoje, juo savo prisiminimuose žavėjosi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektorius S. Šalkauskis.

 

 

Malūnas pastatytas XVIII a. viduryje. Čia įsikūrusi malūno bendruomenė iš anksto užsakius kviečia dalyvauti įdomiose ir vis populiarėjančiose edukacinėse programose ,,Duonos kelias“ ir ,,Lino kelias“ bei mielai sutinka visus norinčius pasisvečiuoti – vaikus, jaunimą, jų tėvelius ir senelius. Savo akimis galėsite apžiūrėti malūną, dalyvauti miltų malimo procese, o sumalus miltus, čia pat – malūno edukacinių amatų name – maišyti pyragą, židinyje ant žarijų kepti blynus, savo rankomis padaryti duonelės „pagranduką“. Kol duonelė keps, galima pasivaišinti kaimiškomis vaišėmis – namine duona, įvairiais sūriais, pagardintais sviestu arba medumi, išgerti kvapnios, malūno apylinkėse surinktų arbatžolių arbatos. Pasistiprinus bus smagu ir įdomu parodyti savo žinias viktorinoje apie mūsų krašto tradicijas, pasikalbėti apie jų išlikimą ir grožį bei svarbą šiandieniniame, skubančiame pasaulyje. Šlyninkos vandens malūne kepami Smetoniški blynai ir malami kelių rūšių miltai bei kruopos – tautinio paveldo produktai.

 

 

Jis buvo įkurtas XVIII a. vaizdingo Avilių ežero pietinės įlankos krante. Jį 1872 m. įsigijo įžymus Rusijos karinis veikėjas, senatorius, istorikas, pėstininkų generolas Pavelas Osipovičius Bobrovskis. 20 paskutiniųjų savo gyvenimo metų jis skyrė rusų tautos karinės istorijos mokslui. Žymus karinis istorikas karine – istorine tematika parašė per 45 reikšmingus istorinius darbus, kurie saugomi valstybinėje bibliotekoje Maskvoje. Dvaro savininkas, kaip pasakojo vietos senoliai, kiekvieną vasarą atvykdavo iš Sankt Peterburgo poilsiauti į Mukulius. Mirė P. Bobrovskis 1905 m. vasario 3 d. Sankt Peterburge, bet, vykdant pomirtinį testamentą, jo palaikai speiguotą vasario dieną buvo atvežti į pamėgtą dvarą Mukuliuose ir palaidoti senosiose kaimo kapinėse.

 

Mukulių dvare 1878 m. gimė Piotras Nikolajevičius Vrangelis – baronas, generolas. Manoma, kad jo tėvai turėjo artimus ryšius su generolu P. Bobrovskiu arba jo gimdytojai čia gyveno. P. Vrangelis 1902 m. baigė Kalnų institutą, stojo į kariuomenę. Tarnavo kazokų daliniuose ir 1904 m. dalyvavo rusų – japonų kare. 1907 metais persikėlė į leibgvardijos raitelių pulką. 1914 m. pasižym