Suvieko seniūnija yra toliausiai į šiaurę nutolusi rajono seniūnija, šiaurės rytuose ji ribojasi su Latvijos Respublikos teritorija. Seniūnijos administracinis centras – Suvieko kaimas. Ši gyvenvietė įsikūrusi visai greta rytuose telkšančio Suvieko ežero bei kiek toliau į pietus nutolusio Čičirio. Seniūnijos administracinis centras nuo Dusetų miesto nutolęs per 46 km, nuo Zarasų - kiek daugiau nei 19 km, o nuo Utenos - 68 km. Gyventojų, deklaravusių gyvenamąją vietą, skaičius 2018-05-01 – 638.

 

Zarasų rajono savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Suvieko seniūnijos teritorijoje sudarė 3 seniūnaitijas:

 

Seniūnaitijos pavadinimas	Seniūnaičio vardas,	Seniūnaičio pavardė	Seniūnaičio kontaktai tel.nr. el.paštas)	Išrinkimo data
Suvieko seniūnaitija	Laima	Dainienė	+37062205757 [email protected]	2023-10-12
Samanių seniūnaitija	Algimantas	Trumpa	+37061833595 [email protected]	2023-10-12
Grybinės-Raudinės seniūnaitija	Algirdas	Guogis	+37062963641 [email protected]	2023-10-12

 

 

Suvieko kaimas (seniau ir dvaras) yra į vakarus nuo Zarasų, prie Suvieko ežero. Žinoma vietovė jau seniai – dar nuo lietuvių kovų su Livonijos ordinu laikų. Pasak pasakojimų, Suviekas kitados buvo didelis miestas, turėjęs 700 namų, aptvertas siena, kurioje buvo dveji vartai. Net tris kartus jis buvo sunaikintas, nes ne kartą esanti Lietuvos pakraštyje vietovė buvo puolama ir siaubiama: po 1275 m. kalavijuočių įsikūrimo Dinaburge (Daugpilyje), kovose žuvo narsus krašto gynėjas – kunigaikštis Žytas, o gyvenimas Suvieko apylinkėse atgijo tik nusistovėjus sienai su Livonija.

 

Istoriniai šaltiniai liudija Suvieką kaip stambų kaimą ir mini jį XV a. raštijoje, 1522 m. minima medinė bažnyčia, 1533 m. vietovė vadinama miesteliu, iš 1596 m. dokumentų sužinome apie Suvieko dvarą, o iš 1617 m. – evangelikų reformatų bažnyčią ir unitų vienuolyną. XVIII a. pradžioje, Šiaurės karo metu, Suviekas buvo sugriautas, o 1802 m. perduotas Ilūkstės unitų vienuolynui. Palikta Suvieko žemėje ir Prancūzijos istorijos ženklų: 1812 m., prancūzų karo metu, po jos apylinkes klaidžiojo prancūzų kariai, o vienas jų ir šeimą čia sukūrė.

 

Pirmieji bėgliai sentikiai iš Rusijos Rudėnuose (Rudancuose) apsigyveno dar XVII a.  Pagal archyvinius duomenis Ignatijus, Petras  ir Grigorijus Kurakinai čia 1844 m. atstatė cerkvę, kuri, pasak kai kurių šaltinių, buvo pastatyta XVIII a.  Atstačius maldos namus, jie ne kartą kentėjo ir nuo gaisrų, ir nuo caro valdžios draudimų, ir nuo kitokių nelaimių, tačiau ši sentikių bendruomenė po kiekvieno sukrėtimo, tegul ir ilgesnės pertraukos, atstatydavo bei atnaujindavo savo kaimo šventovę. XX a. viduryje, mažėjant kaimo gyventojams, cerkvė neteko savo parapijiečių, ilgą laiką buvo uždaryta, o 1992 m. išardyta. Dabar jos vietoje stovi 2004 m. gegužės 23 d. atidengtas vienintelis Lietuvoje paminklas sentikiams, kuriame įrašyta: „Šioje vietoje XVIII a. buvo įkurta sentikių cerkvė. Ateikite ir nusilenkite“. Tikime, kad ateisite į vietą, kuri susijusi su daugelio žmonių likimais, įamžina šventovę, atminimą tėvų ir protėvių, visų tų, kurie čia gimė, buvo pakrikštyti, meldėsi.

 

Suvieko apylinkių puošmena – 144 m (kai kuriuose krantuose prie Vėdarių kaimo – net iki 180 m) virš jūros lygio pakilęs sėlišku vardu pavadintas Čičirio ežeras. Tai didelis, turintis 715 ha plotą ir 35,4 km ilgio kranto liniją bei keistus kontūrus ežeras, kurio ilgis su Didėjos atšaka – 11,6 km, didžiausias plotas – 2,5 km, giliausia vieta – 39,2 m, o vidutinis gylis – 7,7 m. Ežere esančios 6 salos - Šienaujama, Didžioji, Perkasas, Astraviukas, Juodoji ir Didėjos išsibarsčiusios abiejose ežero atšakose, kurios, žiūrint iš viršaus, primena „V“ raidę, o prie vieno iš įtekančių 9 upelių, Melnytėlės, kadaise veikė malūnas, kurio žymės matomos ir dabar. Čičirio pakrantėse yra Didėjos ir Vėdarių kaimai, kuriuose dar išlikę senosios kaimų kapinaitės. Patį ežerą siūlome apžiūrėti atvykus į Andrioniškį, nuo kurio kalno atsiveria įspūdingi jo vaizdai.

 

O štai ką apie Čičirio ežerą pasakoja sena legenda: kartą sumanė velnias išmatuoti Čičirį ir Rokiškio rajone esantį Dirdų ežerą. Kaip tarė, taip ir padarė, tik bėda - išmatavęs pastebėjo, kad Čičirio ežeras yra didesnis. Sumanė velnias abu ežerus dydžiu sulyginti – pasiėmęs didelį kaušą jis pradėjo iš Čičirio į Dirdų ežerą vandenį nešioti. Gal ir būtų pavykus jo užmačia, bet nešant dvyliktą kaušą ėmė ir užgiedojo gaidys: kaušas iškrito, išsiliejęs vanduo nutekėjo į nuolaidesnę vietą ir atsirado naujas nedidelis ežerėlis, žmonių Kaušeliu pavadintas. 

 

Šis archeologijos paminklas yra Vaidminių kaime, apie 400 m į rytus nuo kelio Zarasai – Samaniai. Sako, kad 170 x 142 cm dydžio akmuo pėduotas arklio, meškos, katės ir vaiko pėdomis. Jis - netaisyklingos formos, plokštokas, šiaurės ir vakarų pusėse apsamanojęs, gilokai prasmegęs į žemę. Pasakojama, kad po akmeniu yra paslėpti turtai, tad dažnai vakarais ir naktį virš jo matomos ugnelės. Išvydę šviesą žmonės teigia, kad tai dega auksas, nes akmens prislėgti turtai yra užkeikti ir nepaimami.