Zarasų rajono savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T-7
Salako seniūnija yra 19 kilometrų į pietvakarius nuo Zarasų ir tiek pat į rytus nuo Daugailių. Seniūnijos plotas 172,8 km2 . 2021 metų kovo 01 dienos duomenimis seniūnijoje gyvenamąją vietą buvo deklaravę 850 gyventojų. Iki Zarasų miesto plentu pro Degučius – 28 km., gruntuotu keliu pro Gražutę 19 km. Seniūnijos teritoriją kerta valstybinis Dusetos – Degučiai – Dūkštas krašto kelias bei vidiniai Salakas – Vyželiai, Salakas – Daugailiai, Salakas – Zarasai per Pasodę, Salakas – Zarasai per Gražutę keliai. Seniūnijos teritorijoje yra Salako, Gudėniškių ir Tumiškių miškai. Jie užima apie 5700 ha. Seniūnijos teritorija teka Šventosios upė, yra virš 30 ežerų. Seniūnijos puošmena šeštas Lietuvoje pagal dydį ežeras Luodis ( plotas – 1320 ha, didžiausias gylis – 18,4 m., kranto linijos ilgis – 28,5 km). Atvykstantys poilsiautojai gali apsistoti 4 poilsiavietėse. Seniūnijoje yra ryškesnės 9 lankytinos vietos ir 2008 metais įrengtas Gražutės regioninio parko direkcijos pažintinis dviračių takas bei 46 kultūros paveldo objektai. Seniūnijos teritorijoje yra 22 kapinės: iš jų 6 veikiančios. Zarasų rajono valdybos 1999-11-17 sprendimu Nr. 425 Salako miestelyje patvirtintos 22 gatvės, o rajono Savivaldybės tarybos 2005-03-17 sprendimu Nr. T-68 Biržūnų gyvenvietėje 3 gatvės. Salako miestelyje veikia paštas, ambulatorija, yra girininkija, medžio apdirbimo įmonė, pagrindinė mokykla, kultūros namai, biblioteka, Zarasų meno mokyklos filialas, svečių laukia poilsio namai ,,Aukrudė“, UAB ,,Degesa“ poilsio bazė, socialinės globos namai.
Įdomus ir savotiškas Salakas, įsikūręs šiaurės rytų Lietuvoje, 18 kilometrų į pietvakarius nuo Zarasų ir tiek pat į rytus nuo Daugailių. Jis skiriasi nuo kitų vietovių: tai lygi aukštuma, iš vienos pusės supama ežero, o iš kitų pusių – gražių pušynų su eglių priemaiša, kalvų ir klonių. Rytinės pusės Salako sodybos atsiremia į didžiulį ežerą Luodis. Seniūnijos apylinkėse virš 30 mažesnių ir didesnių, gilesnių ir gražesnių ežerų. Savotiškas miestelio vardas: skaitant iš kairės į dešinę – SALAKAS, o iš dešinės į kairę – prasmingas vardas SAKALAS. Padavimai sako, kad Salaką įkūręs kunigaikštis Utenis. Salakas buvęs Lietuvos didžiūnų medžioklės centru. Medžiotojai augindavę medžioklės sakalus ir dėl to vietovė pavadinta Sakalo vardu. Kai kas įrodinėja, kad senaisiais laikais ta vieta, kur dabar yra Salakas, buvusi apsupta ežerų, panašių į salą. Čia gyvenę daugiausia žvejai, kuriuos žmonės vadinę salokais, o kaimą, kuriame jie gyveno – Salaku. Salako istorija sena, bet joje yra daug spragų ir savotiškų legendų. Prie Salako miestelio esančio ežero Luodis vardas minimas jau nuo 1253 m. Mindaugo dokumentuose. Tačiau oficialia Salako įkūrimo data laikoma 1496 m. kovo 18 d., kai Nikolajus Petkevičius per Vilniaus vyskupą Albertą užrašė Salako parapijai 3 valstiečius su jų žemėmis, įpareigodamas Salako kleboną it jo vikarą prisiminti Petkevičius mišiose. XVI a. iš Vilniaus į Livoniją per Salaką ėjo svarbus strateginis ir ūkinis kelias. Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos laikais ( 1631 – 1649 ) Salakas buvo vaitija, kurią sudarė Salako miestelis ir dvaras, 18 kaimų, 20 viensėdžių su 289 valakais žemės, 581 valstiečiu, 65 ežerais ir 3 upėmis: Šventąja, Ligaja ir Žiege. Yra išlikęs 1731 m. Salako ,,rakto“ ( valdos ) inventorius. Iš jo matyti, kad tuomet Salako dvare buvo alaus bravoras, sūrinė, malūnas, 108 kiemai, iš kurių 14 miestelio kiemų. Kadaise Salakui buvo suteikta privilegija ruošti turgus sekmadienį. Daug nuveikė 1906 metais į Salaką atvykęs dirbti aušrininkas, mokytojas Antanas Poderis ir bažnyčios klebonas Antanas Kryžanauskas. Jų pastangomis 1907 m. įsteigtas kooperatyvas. 1909 m. gegužinėje pirmą kartą Salake buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Dažnai ruošiami vakarai su vaidinimais, kurių pirmasis buvo 1907 metais suvaidinta ,,Genovaitė“. Salakiškių pasididžiavimas 1906 m. pradėta ir 1911 m. baigta statyti unikali, akmeninė bažnyčia, 1930 m. pastatytas Nepriklausomybės paminklas, skirtas Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo mirties 500 – osioms metinėms. Vokiečių okupacijos metais buvo išžudyti Salako žydai, per kautynes labai nukentėjo pats miestelis: sudegė dalis Bažnyčios gatvės namų, buvo nugriauta bažnyčios bokšto smailė, nukentėjo jos fasadai, stogas, buvo išžudyta ir ištremta daug žmonių. 1982 metais Salake gyveno 680 gyventojų, 2011 metais Salako pagrindinėje mokykloje mokėsi 115 mokinių. Džiugiai Salako gyventojai sutiko Nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje. Salakas ir seniūnija turi savo tradicijas. Į minėjimus, šventes, kitus renginius, prasidedančius bažnyčioje, prie Laisvės paminklo ir besitęsiančius kultūros namuose gausiai renkasi žmonės. Šiandien Salakas – seniūnijos centras. Miestelis nuolat tvarkomas, vasaros sezonu sulaukia daug turistų ir poilsiautojų, kurie žavisi puikia gamta, lanko V. Žilinskienės jūrų augalijos ir gyvūnijos muziejų Gražutės regioninio parko lankytojų centre bei susipažįsta su parku ir jo gamta. 1996 m. pastatytas turgaus pavilijonas, viešasis tualetas. 1996 m. birželio 29 -30 dienomis salakiškiai pažymėjo miestelio 500 metų jubiliejų. Ta proga Laisvosios aikštės centre pastatytas stogastulpis, išleistas lankstinukas ,,Salakui -500“, jubiliejiniai vokai. 2010 m. pradėta miestelio Laisvosios aikštės rekonstrukcija, pėsčiųjų takai iškloti trinkelėmis, įrengtas aikštės ir bažnyčios apšvietimas. 2011 m. birželio 25 – 26 dienomis Salako miestelis šventė 515 metų sukaktį, o Švenčiausios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia 100 metų jubiliejų. Prie bažnyčios pastatytas ir Panevėžio vyskupo J. Kaunecko pašventintas jubiliejinis stogastulpis. 2016 m. birželio 24 -26 dienomis salakiškiai įspūdingu renginiu ,,Salakas – tautų namai“ pažymėjo Salako miestelio 520 metų sukaktį.
Salakas istorinio herbo niekada neturėjo. Komisijoje svarstant naujo herbo idėjas kartu su vietos seniūnijos, bendruomenės atstovais pritarta siūlymui herbe pavaizduoti sakalą laikantį kryžių ir stovintį ant akmens blokelių. Šio herbo simbolis atspindi vieną miestelio vardo kilmės legendą, o kryžių ir akmens blokelius geriausiai apibūdina Salako Švenčiausios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios sienoje įtvirtintos atminimo lentos tekstas ,, ...Viešpatie, lai būna amžina garbė tiems, kurie nesigailėjo dėl Tavęs įdėti tiek darbo, net į kietus akmenis ją statant ir nesigaili nuoširdumo ją išlaikant“.
Simbolių kalboje sakalas – saulės, vyriškumo, dangiškumo, uolaus tarnavimo, tikslo siekimo, kilnumo atitikmuo. Lietuvoje šis paukštis – kario gynėjo įvaizdis.
Krikščionybėje kryžius – nukryžiuotojo Kristaus kančios, Atpirkėjo pergalės, bendras krikščioniškojo tikėjimo simbolis. Raudona skydo spalva heraldikoje reiškia drąsą, narsą ir meilę. Dailininkas Arvydas Každailis parengė Salako herbo etaloną. Jį Heraldikos komisija aprobavo 2004 m. birželio 10 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 306). Laikinai einantis Lietuvos Respublikos prezidento pareigas Artūras Paulauskas 2004 m. liepos 04 dieną dekretu Nr. 144 patvirtino Salako herbą.
Garbės ženklas ,,Už nuopelnus Salako kraštui“
Seniūnija 2005 metais įgyvendino senokai brandintą mintį ir įsteigė apdovanojimą už nuopelnus Salako kraštui. Seniūnijos užsakymu, 2005 metų vasario 15 dieną juvelyras-dizaineris Tadas Deksnys sukūrė Garbės ženklą ,,Už nuopelnus Salako kraštui“. Šis garbingas apdovanojimas skiriamas piliečiams, labiausiai nusipelniusiems puoselėjant seniūnijoje meną, kultūrą, švietimą, garsinant Salako miestelio ir jo apylinkių vardą Lietuvoje bei užsienyje, įvairiausią labdaringą veiklą bei nuopelnus Salako krašto klestėjimui.
Salakas
Seniūnijos istorinis kultūrinis paveldas
Individuali Vidos Žilinskienės jūrų augalijos ir gyvūnijos kolekcija dar vadinama „Jūrų muziejumi“
Salake yra unikalus muziejus, (nuo 2005 metų kolekcija patalpinta Gražutės regioninio parko lankytojų centre) nors ir nepažymėtas nė viename turistiniame kataloge, tačiau aktyviai lankomas ir turistų, ir pro šalį pravažiuojančių svečių, ir moksleivių ekskursijų iš visos Lietuvos. Tai asmeninė V. Žilinskienės jūrų augalijos - gyvūnijos kolekcija, sukaupta per 40 metų. Kolekciją sudaro virš 700 eksponatų. Tai įvairūs jūros gyvūnai: kriauklės, koralai, žuvys, jūros žvaigždės ir ežiai, kempinės ir kt. Ir ne tik jūra alsuoja Vidos asmeninė jūrų augalijos ir gyvūnijos kolekcija. Vida plačiai žinoma apylinkėse kaip Salako metraštininkė. Ji yra sukaupusi nemažai istorinės medžiagos, surinkusi daug liaudies tautosakos, aprašiusi kultūros paminklus. Taip pat kaupiamos senos knygos, vadovėliai ir kiti daiktai, kuriems jau per šimtą metų.
Kunigokalnis
Apie 2 kilometrus į vakarus nuo Salako miestelio, miške yra kalnelis vadinamas Kunigokalniu. Padavimas pasakoja, kad kadaise Salako vietovėje buvęs didelis miestas Sakalas. Jame buvusios 7 bažnyčios ir 7 vienuolynai. Turtingiausias vienuolynas buvęs Kunigokalnyje. Švedai, užpuolę Sakalą, degino, plėšė turtą, žudė žmones. Žmonės prašė pasigailėjimo, bet švedai sutiko liautis niokoję miestą tik tada, jei bus atiduotos jiems visos brangenybės ir auksas, esantis Kunigokalnio vienuolyne. Gyventojai kreipėsi į vienuolius. Vienuoliai pažadėjo, bet kai sukrovė viską į maišus, jiems pasidarė gaila atiduoti brangenybes priešui ir pasislėpė su jomis miške. Supykę žmonės užpuolė vienuolyną ir jį prakeikė. Tas prasmego į žemę, o švedai baigė griauti ir niokoti miestą.
Kitas padavimas pasakoja, kad seniai, dar baudžiavos laikais, Salake buvę labai reiklus kunigas. Turėjęs daug žemės. Jis sėdėdavo šiame kalne ir stebėdavo kaip dirba baudžiauninkai, ar netinginiauja. Nuo to ir kalnas gavo pavadinimą – Kunigokalnis.
Salako pilkapiai
Salako pilkapiai yra į vakarus nuo Salako miestelio, už 2 kilometrų, abipus kelio Salakas – Daugailiai. Vietiniai gyventojai juos vadina Kurganais ar Švedkapiais. Dideliame plote yra apie 30 sampilų, 8 – 12 metrų skersmens ir 0,3 – 3m. aukščio. Aplinkui ir ant jų auga miško medžiai.
Pilkapius 1895 m. tyrė K. Gukovskis. Rasta žirgų griaučių, žąslų, vienas sudeginto žirgo kapas. Nežinomas tyrinėtojas 1896 m. rado pilkapyje žirgo griaučius su balno kilpomis, žąslus ir pjautuvą.
Pagal radinius pilkapiai priskiriami IX-XII amžiui. 1958 metais pilkapius tyrė Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institutas. Be šių pilkapių Salako krašte dar yra Avinuostos I ir Avinuostos II pilkapiai, Čepeliškių I ir Čepeliškių II pilkapiai, Giteniškės, Kiemionių, Samaukos ir Vyželių pilkapiai.
Žiloje senovėje Salako žemė iš visų pusių buvusi apsupta ežerais ežerėliais ir turėjusi salos formą. Šioje saloje gyvenę žvejai, kurie buvo vadinami salokais, tai ir miestelis nuo to buvo pavadintas Salaku. Kitados Salakas tęsęsis 7 mylias, turėjęs 7 bažnyčias ir 7 vienuolynus. Čia stovėjusi pilis, vadinama Didžioji Laba. Pasakojama, kad kadaise į Salaką atsibastę švedai su žmonėmis elgėsi labai žiauriai – juos mušę, kankinę, degindavę kaimus... Žmonės ėmę prašyti pasigailėjimo. Tada švedai pareikalavę atiduoti visus turtus, kurie buvo paslėpti Kunigokalnio vienuolyne. Žmonės sutiko, bet vienuoliai ne. Supykę žmonės užpuolė vienuolyną, bet vienuoliai su turtais išbėgę į mišką ir pasislėpę. Tuo pat metu garsiausias ir turtingiausias vienuolynas Kunigokalnyje prasmego į žemę. Kiti pasakojimai teigia, kad Salaką įkūręs Lietuvos kunigaikštis Utenis. Tais laikais tai buvo Lietuvos didžiūnų medžioklės centras. Vadinosi jis Sakalu, nes medžiotojai augindavę daug sakalų. O kas ir kodėl nusprendė perskaityti šį vardą nuo galo – niekas nežino... .
Tokie yra padavimai. O tikra yra tai, kad 1996 m. Salakas atšventė savo 500 metų jubiliejų. Rašytiniai šaltiniai mini, kad 1496 m. kovo 18 d. Mikalojus Petkevičius per vyskupą Albertą užrašė Salako parapijai tris valstiečius su jų žemėmis. XVI a. iš Vilniaus į Livoniją per Salaką ėjo svarbus strateginis ir ūkinis kelias. Būta čia ir dvaro, priklausiusio Vilniaus vyskupijai. 1515 m. čia įkurtas polivarkas, kurio prieglobstyje Salakas išaugo į miestelį. 1713 m. miestelis jau gavo turgaus ir prekyviečių privilegiją. Čia jau veikė malūnas, sūrinė, alaus darykla. Apylinkėse garsėjo Salako staliai, mokėję ir namus statyti, ir baldus dirbti, važių meistrai, tinklų mezgėjai, milo ir veltinių vėlėjai. Iš verslų svarbiausi buvo žvejybos ir miško darbai.
XIX a. Salakas garsėjo turgumi ir prekymečiais. 1890 m. Salake buvo 81 sodyba su 1083 gyventojais. Čia veikė katalikų bažnyčia, trys sinagogos, pradžios mokykla, policijos ir valsčiaus įstaigos, apie 30 parduotuvių ir smuklių, odų dirbtuvė.
Nepriklausomybės metais, būdamas valsčiaus centru, Salakas turėjo 2500 gyventojų, kurių pusę sudarė žydai. Antrojo pasaulinio karo metais gyventojų skaičius labai sumažėjo. Pokariu dalis gyventojų buvo ištremti į Sibirą.
Šiandien Salakas – Zarasų rajono seniūnijos centras. Čia darniai gyvena lietuvių, rusų, lenkų, totorių ir kitų tautybių žmonės.
Koplytėlė
Dviaukštė koplytėlė pastatyta XX a. pradžioje, o apie 1924 m. restauruota Petro Ivanausko. Ant betoninių pamatų stovi šešiakampio plano 290 x 240 cm pločio ir 721 cm aukščio pastatas. Abu koplytėlės aukštai vienodos formos, tik antrasis mažesnis. Puošnumo teikia kaltinis kryžius smailėje ant stogo. Koplytėlės pirmame aukšte yra nukryžiuotojo medinė skulptūra. Antrame aukšte stovėjo Rūpintojėlio skulptūra. Tačiau ji dingo ir 1968 metais vietoj jos patalpinta Šv. Jono Nepomuko skulptūra. 1996 metais koplytėlė atnaujinta, perdažyta, sutvarkyta jos teritorija. Jos teritoriją sudaro 20 m² plotas.
Obeliskas su kario ir moters skulptūromis, vadinamas Nepriklausomybės paminklu
Nepriklausomybės paminklas pastatytas 1930 metais, minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejų. Paminklą sukūrė ir pastatė M. Farbmann – Rytvė. Lėšas skyrė tuo metu Salake dirbęs vaistininkas Mačius. Ant 5,02 x 4,04 m. ir 0,40 m aukščio pakylos stovi stačiakampis pjedestalas. Ant jo stačiakampis, į viršų smailėjantis obeliskas. Prie obelisko yra berniuko su fakelu ir moters figūros. Lipdant šias figūras pozavo Salako miestelio gyventojai M. Beinorytė ir E. Šakalys. Nulipdytą iš molio paminklą aptepė aliejumi, padengė nestoru gipso sluoksniu. Po to, supjausčius į dalis, buvo sumontuotas ant pjedestalo. Po paminklu įdėtas butelis su paminklo statymo data, žiniomis apie statytojus, sąlygomis ir keletu monetų. 1939 metų rugsėjo 28 d paminklas iškilmingai atidengtas ir pašventintas. Abiejose tako pusėse pasodinta po ąžuoliuką, kurie pavadinti “Vilniaus Medis” ir “Tautos vado ąžuolas”. Vilniaus ąžuolas išliko iki šių dienų. Tarybiniais metai buvo užtinkuoti tautiniai simboliai, kurie sugrąžinti 1988 metais restauruojant paminklą. Vieta paminklui parinkta ne atsitiktinai. Dar apie 1740 metus čia buvo įkurtas šv. Augustino reguliarių kaunauninkų vienuolynas ir bažnyčia. Kada vienuolynas ir bažnyčia išnyko – neaišku. Po 1918 -1920 metų čia buvo įruoštos kapinės kariams savanoriams. Vaduojant Salaką iš bolševikų, ties Salaku žuvo eil. J. Martinonis, eil. P. Bobinas ir eil. A. Savukas. Kartu čia palaidotas ir Lietuvos savanoris Aleksas Katinas, žuvęs Biržūnų kaime. Čia buvo palaidoti ir vokiečių kariai, tačiau juos vokiečiai vėliau iškasė ir pervežė į Utenos kapines. Tarybiniais metais šie karių ir savanorių kapai buvo sunaikinti.
Jubiliejinis paminklas skirtas Salako 500 metų jubiliejui
1996 metais Salako miestelis atšventė 500 metų jubiliejų. Šiai datai atminti Laisvosios aikštės centre, ant supilto žemių pjedestalo pastatytas ąžuolinis stogastulpis, sukurtas tautodailininko J. Tvardausko.
Jame įrašyti poeto Maironio žodžiai:
„Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno,
Čia tavo kūnas sau maistą semia,
Čia tavo dvasiai tiek sveiko peno“.
Salako miestelio Laisvoji aikštė
Įdomus Salako miestelio išplanavimas. Centre keturios susikirtusios gatvės sudaro keturkampę aikštę. Jos plotas 1,2 ha. Nuo seno šioje aikštėje pirmadieniais vykdavo turgūs. Turgūs garsėjo gausumu ir turtingumu. Atvykdavo amatininkai iš aplinkinių miestelių. Čia galima buvo įsigyti stalių dirbinių, tinklų, valčių, lineikų, važelių, darbo įrankių, raštuotų audinių, maisto produktų, grūdų, gyvulių, paukščių ir kt.
Pokario metais turgus buvo iškeltas į tuščią vietą šalimais. Turgavietė paversta aikšte. Joje, vos įžengus tarybinei armijai, buvo pakartas nekaltai įskųstas Astafiejus Siniakovas. Tai pirmoji auka Salake. Vėliau šioje aikštėje būdavo paguldyti ir išniekinti žuvusiųjų partizanų kūnai. Juos po keleto dienų išveždavo užkasti į miškelį arba skandindavo ežere.
2010 metais pradėta ir 2011 metais baigta unikalios miestelio Laisvosios aikštės rekonstrukcija: takai iškloti trinkelėmis, įrengtas aikštės apšvietimas, pašalinti beverčiai ir pasodinti nauji medeliai, atnaujinta aikštėsveja, įrengti gėlynai.
Salako miestelio naujosios kapinės
Į šiaurės rytus nuo Salako bažnyčios yra naujosios Salako kapinės. Jos įkurtos po bažnyčios pastatymo ir atidarytos 1914 m. lapkričio 1d. Kapinių plotas 2,2 ha. Aptvertos metalinių virbų tvora, kurie įtvirtinti į betono stulpelius. Tvoros perimetras – 627metrai. Kapinės apšviestos elektra. Vasarą kapinių lankytojai vandeniu aprūpina iš greta kapinių esančio šaltinio bei iškastų dviejų šulinių. Čia palaidoti Salakui daug nusipelniusių žmonių: gydytojai, mokytojai, savanoriai ir kt. Vienas iš pirmųjų šiose kapinėse palaidotas liaudies meistras Antanas Klimanskas, kuris įrengiant naujai pastatytą bažnyčią, atliko metalo darbus. Čia ilsisi ir bažnyčios paveikslų tapytojas Antanas Pūslys, mokytojas aušrininkas Antanas Poderys, jo dukra Gražina Poderytė.
1998 m. kapinių teritorija išplėsta. Priskirtas naujas 1,5 ha plotas, kurio įrengtos tvoros perimetras – 382 metrai. Išplėstose kapinėse 2016 m. pradėta kolumbariumo statyba, laidojami žmonės.
Totorių kapinės
Šalia neveikiančių senųjų Salako kapinių yra totorių kapinės. Kada jos įkurtos dokumentų nėra, tačiau jos veikia ir dabar. Mirusieji laidoti atvežami iš kitų vietovių. Abejas kapines skiria akmeninė 45 m ilgio tvora. Visa teritorija, kurią sudaro 0,08 ha, aptverta medine 80 metrų ilgio tvora.
Totoriai lanko ir tvarko savo kapines, gražiai prižiūri artimųjų kapus.
Senosios žydų kapinės
Į rytus nuo Salako, miške yra senosios žydų kapinės. Kada jos įkurtos, nėra žinoma, tačiau paskutinis laidojimas vyko 1941 m. Kapinės užima 1,51 ha plotą. 1998 m. aptvertos metaline tvora, kurios perimetras – 531 m.
Sovietų karių kapinės
Sovietų karių kapinės yra Salako miestelio Laisvosios aikštės pietinėje pusėje. Kapinės užima 439,4 m² plotą, aptvertos betono ir metalo tvora. Jose palaidoti Antrojo pasaulinio karo metu prie Salako kovose su vokiečiais žuvę 204 įvairių tautybių sovietiniai kariai. Taip pat čia palaidoti Kęstučio būrio tarybinių partizanų palaikai : J. Vanaginsko, S. Jakimovič, A. Nesterovo ir P. Paulovo. Kartu palaidoti ir žuvę liaudies gynėjai S. Loginovas, B. Nevedomskis ir G. Ščerbakovas.
1975 m. kapinės rekonstruotos. Įruošti du broliški kapai (6,5 x 2m ). Šalia kario statulos, abipus stovėjo po dvi betono plokštes, kuriose pritvirtintos metalinės plokštelės su žuvusiųjų kariniais laipsniais, pavardėmis ir inicialais.
1996 m. kapinės pertvarkytos : panaikinta sutrūkinėjusi kario statula, o plokštės su užrašais perkeltos į kapinių kairiąją pusę.
2008 m. kapinės pertvarkytos Rusijos ambasados pastangomis.
Salako senosios kapinės
Į pietus nuo miestelio yra Salako senosios kapinės. Jos įkurtos dar praėjusiame šimtmetyje, ką byloja lentelė, esanti ant mūrinių kapinių vartų. 1980 m. rugpjūčio 25 d. kapinės uždarytos. Jose tvarkomi, prižiūrimi vos keletas kapų, kurių artimieji dar gyvena Salake. Kapinių plotas – 1,1 ha. Kapinių perimetras aptvertas akmenine mūro tvora, kurios ilgis – 458 m. Apšvietimo ir vandens nėra. Pietinėje pusėje kapinių teritorija ribojasi su totorių kapinėmis ir turi bendrą akmeninę tvorą. Šiose kapinėse stovėjo koplyčia, statyta 1786 m. grafo Manuči (Manuzzi). Dabar ji sugriuvusi ir išnykusi. Kapines prižiūri ir tvarko seniūnija.
Partizanų kalva
Pokario ir tarybiniais metais miestelio centre esančioje Laisvojoje aikštėje būdavo suguldyti Lietuvos partizanų ir kitų nužudytųjų kūnai. Po keleto dienų stribai lavonus išveždavo į netoli esantį miškelį, kur buvo nuo karo likę apkasai, juos mesdavo į duobes ir vos užberdavo smėliu. Žiemą, kad nereikėtų kasti sušalusios žemės, lavonus mesdavo į eketes Anglinio ežere. Naktį žmonės slaptai artimųjų ar pažįstamų lavonus patvarkydavo, labiau užberdavo žemėmis. Manoma, kad šiame miškelyje užkasta o ežere paskandinta yra apie 200 lavonų.
1990 m. laikinai Salake dirbusio kunigo Alfredo Kanišausko rūpesčiu kalnelis aptvertas grandinine tvorele, pastatytas metalinis paminklas – kryžius. Kai kuriems žuvusiems paminklus pastatė patys artimieji. Šis kapų kalnelis pašventintas ir pavadintas Partizanų kalva. Į ją veda asfaltuotas takelis. Aptvertos teritorijos plotas – 0,07 ha. Prie šios teritorijos dar priskiriamas vienas kapas, esantis toliau, kuris užima 8,42 m² plotą. Jau daugel metų Partizanų kalvoje birželio 14 d. vyksta Gedulo ir Vilties dienos minėjimas.
Napoleono akmuo
Šalia Salako pilkapių, kairėje kelio pusėje guli akmuo su ženklais – Napoleono akmuo.
Padavimas pasakoja, kad žygiuodamas į Maskvą Napoleonas ant šio akmens valgė pietus ir atminimui liepė iškalti jame dubenį ir valgymo įrankius. Iš tiesų Napoleonas šiose vietose niekada nebuvo ir nepietavo, o visa tai tik gražus pasakojimas. Akmuo yra pilkai rausvo granito 120x100 cm. dydžio. Jame iškaltas apskritimas (lėkštė), 20x20 cm. su tiesiu kotu apskritimas (šaukštas) ir tiesus kotas su lenktu skersiniu (šakutė). Kasinėjant 1 m. gylyje rasta pelenų. Manoma, kad akmuo yra XII – XIII a. kunigaikščių valdų riboženklis.
Piliakalnis vadinamas Puodiakalniu
0,5 kilometro į pietvakarius nuo Salako miestelio yra aukšta kalva. Tai Salako piliakalnis. Žmonės vadina jį Puodiakalniu, nes seniau iš čia esančio molio buvo žiedžiami puodai. Padavimas pasakoja, kad Salako mieste stovėjusi tvirta pilis, gynusi miestą nuo priešų. Ją vadino Didžiąja Laba. Karo su švedais metu buvo sunaikintas miestas, neatsilaikė ir pilis. Ji buvo sugriauta ir sudeginta. Atsistačius miestui, pilis nebebuvo atstatyta. Taip ir liko tuščias piliakalnis.
Salako pušis
Į rytus nuo Salako, ežero Luodis pakrantėje auga sena stora pušis, vadinama Salako pušimi.
Luodžių dvaro grafas Jurgis Žiunienas, ruošdamasis išvažiuoti į Prancūziją, pardavinėjo savo dvaro žemę. Keletas Salako gyventojų valstiečių priklausė jo dvarui ir buvo vadinami luodykščiais. Šiems valstiečiams grafas padovanojo po keletą hektarų žemės. 1927 m. prie šios pušies grafas įteikė valstiečiams nuosavybės dokumentus. Valstiečiai atsidėkodami grafui suruošė puotą. To atminimui prie pušies buvo prikaltas kryžius. Ilgainiui kitos pušys buvo iškirstos, tačiau kirtėjai nežinojo, kodėl ant vienos iš jų yra kryžius ir ją paliko. Taip ši pušis , menanti grafo dovaną, liko augti iki šių dienų. Pušies apimtis 1 metro aukštyje yra 3,35 metro.
Luodžio ežeras
Į rytus nuo Salako miestelio tyvuliuoja ežeras Luodis. Tai šeštas pagal dydį Lietuvos ežeras. Jo plotas – 1320 ha. Ilgis – 6,7 km, plotis – 3,9 km. Giliausia vieta – 16,5 m. Kranto linija labai vingiuota ir sudaro 26,5 km. Ežere yra trys salos : Dirbamoji (Krutamoji), Juodoji ir Pilala (Bukietas). Rytiniame krante 3 km ilgio įlanka Kopta. Per ją buvo seniau nutiestas medinis tiltas, jungiantis pakrančių kaimus. Pietinėje dalyje į ežerą nusidriekusi ilga smėlio nerija – Špilius. Ežere gausu sėklių. Pro ežero šiaurės rytinį kampą prateka Šventosios upė. Ežeras gausus žuvimis.
Ežerą Luodis supa pušynai, todėl čia puikios vietos poilsiui. Plaukti galima iki pat Neries upės ir ja net iki Kauno. Ežeras yra Gražutės regioninio parko teritorijoje.
Kartuvių kalnelis
Vos išvažiavus iš Salako miestelio Daugailių link, dešinėje pusėje, prie pat kelio yra nedidelė kalva. Tai Kartuvių kalnelis. Pasakojama, kad baudžiavos laikais čia stovėjusios kartuvės, kur ponai prasikaltusius baudžiauninkus bausdavę mirtimi, pakariant. Nuo to kalnelis ir gavo Kartuvių kalnelio pavadinimą. Vėliau šioje vietoje buvo pastatyta medinė sentikių cerkvė, kuri ilgainiui sugriuvo ir buvo panaikinta. 2010 metais Švietėjo Antano Poderio paramos fondas kalnelyje pastatė paminklinį akmenį, sutvarkė aplinką.
Rudoji versmė
Važiuojant Dūkšto kryptimi, dešinėje kelio pusėje prieš tiltą per Bebrinės upelį trykšta šaltinėlis. Jo vanduo labai šaltas ir turi savotišką skonį. Šaltinėlį supantys akmenys turi rūdžių spalvą. Ištyrus vandenį nustatyta, kad jame yra įvairių druskų, mineralų, jis turi gydomųjų savybių.
Šaltinėlis pavadintas Rudąja versme. Netoli jo, laukuose, randami gargažiai – uolienos gabalai, kuriuos galima rasti geležies rūdos perdirbimo vietose. Tai leidžia spėti, kad senovėje lietuviai šiose apylinkėse išgaudavo geležį.
Visa, kas čia aprašyta toli gražu dar ne viskas, kuo gražus ir garsus Salakas. Pavaikščiok miestelio gatvėmis ir laukais, miškais, prakalbink aukštaitiška šnekta sutiktą žmogų ir suprasi, kiek daug jo širdyje meilės savam kraštui ir gimtai žemei. Kiek daug rasi sodybų, kuriose su meile sodinamas ir puoselėjamas medis, gėlė. Pažiūrėk į vyrų rankas, kaip jos įmantriai raižo ir dailina medį. Atverk senas audėjų skrynias. Kiek daug jose rasi nuostabiais raštais išmargintų staltiesių, lovatiesių, rankšluosčių ir daug kitų grožybių. Pasiklausyk skambių krašto dainų ir armonikos.
Tik tuomet suprasi, kuo gražus Salakas ir jo apylinkės.
Išsamesnė informacija apie Salako seniūniją, istoriją, žmones,
jų darbus ir gyvenimą Salako bendruomenės svetainėje