Jau, ko gero, nesistebime, o tik konstatuojame, pašnekame, retsykiais papykstame, kad mūsų viešojoje kalboje yra daug (deja, ir vis gausėja) kalbos klaidų, įvairių stiliaus nesklandumų, netinkamų naujadarų, žargono. Veikiant įvairiems aplinkos, socialinio, politinio gyvenimo veiksniams, išgyvenant nepalankias būties situacijas, netikėtas dabarties žmonių bendrabūvio, bendravimo peripetijas, didžioji mūsų visuomenės dalis ,,pametė galvas", sukoncentravo dėmesį į visai kitus, dažnai nereikšmingus, kasdienybės dalykus. Tuomet, atrodo, ką čia kalbėsi apie gimtosios kalbos kultūrą... Bet rūpintis gimtosios kalbos likimu būtina, jeigu suvokiame, kad kalba yra viena iš svarbiausių tautos gyvavimo esmių, žmogaus prigimtinė vertybė.

           

Liūdnoka, kad įvairių seminarų, posėdžių, konferencijų, susirinkimų, diskusijų dalyvių kalboje bei rašytiniuose viešosios kalbos tekstuose apstu vis tų pačių įsisenėjusių kalbos negerovių, įgrisusių klaidų. Tai leksikos, linksnių vartojimo, tarties, kirčiavimo ir kiti normų pažeidimai.

           

Štai keletas pastebėjimų. Galininko linksnio netinkamas vartojimas, kai tuo tarpu reikia dalies kilmininko, pavyzdžiui:,,Dažnas iš mūsų daro klaidas (= daro klaidų)“; ,,Karštą vandenį ( Karšto vandens) turime kartą per savaitę“. Taigi, galininkas nevartotinas neapibrėžtam daiktų kiekiui ar daikto daliai reikšti (vietoj dalies kilmininko). Taip pat netinka tiesioginiam objektui reikšti greta neigiamojo veiksmažodžio (vietoj kilmininko): Nedarinėk duris (= durų)! Venkime galininką vartoti su judėjimo reikšmės veiksmažodžiais tikslui arba siekimui reikšti, kai tas galininkas vienas be bendraties neįmanomas: ,,Išėjo linus (= linų) rauti. Atvyko skaityti paskaitas (= paskaitų).

           

Kai kam gali pasirodyti keista, kad taisytinas toks pasakymas: ,,Per paskutinius (= pastaruosius) dvejus metus išleistos poezijos knygos <...>“. Tai yra vertalas iš rusų kalbos. Tokių atvejų yra ne vienas, kai pažodžiui verčiamos frazės į lietuvių kalbą. Štai girdime: ,,Reiškia, nesupratote (= vadinasi nesupratote)“; ,,Kame čia reikalas (= Koks čia reikalas; Kas (čia) yra; Kas (čia) nutiko)? Daikto būviui, būsenai ar požymiui reikšti vietininkas nevartotinas.

           

O jau žodžio klausimas kai kurių linksnių (ypač daugiskaitos kilmininko) kirčiavimas – tikras galvos skausmas! Rėžia ausį besiklausant, o kalbėtojai nenustoja daugiskaitos kilmininko formą kirčiuoti galūnėje (klausimų), kai kirtis būtinas pirmame skiemenyje (klausimų).

           

 

Netinka. Reikia sakyti: ,,Į aktorius tame spektaklyje gražu, malonu, miela žiūrėti; Aktoriai... gražiai atrodo).

 

 

Vartotinas „interneto puslapis“ (jis priklauso internetui, yra interneto dalis).

 

„Prioritetas“ yra tarptautinis terminas, „pirmenybė“ – lietuviškas atitikmuo. Atsižvelgiant į kontekstą, gali būti vartojami abu variantai, tačiau pirmenybė teikiama lietuviškam atitikmeniui.

 

,,Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (Vilnius, 2012) žodis ,,žingeidus" neteikiamas. Kai norima įvardyti žmogų, kuris viskuo domisi, viską nori žinoti, vartotina ,,smalsus", ,,siekiantis žinių" ir pan.

 

Sangrąžos dalelytė, kai turima omenyje ir mokymas, ir mokymasis (ne vienas iš jų), rašoma be brūkšnelio, tarpo prieš skliaustą nereikia – „mokymo(si)“.