Įvardžiuotinė forma – morfologinis darinys, nuėjęs nemažą tam tikrą raidos kelią – vienų linksnių formos (gero + jo, linksmą + ją) rodo aiškią ir linksniuojamo žodžio galūnę ir įvardį, o kitų linksnių įvardis pakitęs; įvardžiuojamojo žodžio galūnė įgijusi visai kitą pavidalą (geri + jie = gerieji; geras + jas = gerąsias). Šiuos įvardžiuotinių būdvardžių galūnių ypatumus plačiai aiškina istorinė gramatika (žr. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai. V., 1957; Lietuvių dialektologija. V., 1966; Lietuvių kalbos istorinė gramatika. V., 1981. P. 29-44). Kalbos patarimuose (2009, 26) nurodoma, kad neįvardžiuotinė forma neteiktina nusakant rūšį, išskiriamosios daikto ypatybės raišką sudėtiniuose terminuose ir pavadinimuose, tokiuose kaip: vyriausias (=vyriausiasis) redaktorius, aukšta (= aukštoji) mokykla. 

 

Štai skaitome vienos informacijos sakinio frazę: ,,<...> sveikinimai ir muzikiniai atvirukai praeinantiems (= preinantiesiems) ar pravažiuojantiems (= pravažiuojantiesiems)". Atrodytų, lyg ir nieko tokio, kas keltų kalbos kultūros įtarimų  – pavartotos veikiamosios rūšies dalyvio esamojo laiko formos. Vis dėlto, kas tie praeinantys, pravažiuojantys? Jeigu būtų pavartota su daiktavardžiu, tiktų neįvardžiuotinė forma, bet šiuo atveju teiktinos vardžiuotinių dalyvių formos.

 

Sudaiktavardėjęs būdvardis ar dalyvis, kuris žymi išskiriamąją daikto ypatybę, turi būti rašomas įvardžiuotine forma: tikinčių (= tikinčiųjų) jausmai, neturiu grynų (= grynųjų). Įvardžiuotines formas geriau vartoti ir sudėtiniuose kreipiniuose pabrėžiamąja ar nurodomąja reikšme, pavyzdžiui, gerbiamas (= gerbiamasis) prezidente, bet didžiai gerbiamas pirmininke, nes šioje frazėje įsiterpia prieveiksmis didžiai. Įvardžiuotinės formos reikalingos ir tuomet, kai kreipiamasi tik būdvardžiu, pavyzdžiui: brangusis, mieloji.

 

Šnekamojoje kalboje ir kituose laisvuose stiliuose minėtosios formos vartojamos: juodos ar žalios arbatos? Vartojama ir tada, kai formos jau yra tradiciškai įsigalėjusios (juoda duona). 

 

 

Ne. Turi būti: ,,Pažvelgę  į šias nuotraukas, pastebėsime <...>.

 

Taip, veiksmažodis ,,rodyti“ gali būti vartojamas perkeltine reikšme „reikšti“: rodyti meilę, rodyti pranašumą. Žr. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“.

 

Ne. Reikia sakyti bei rašyti: ,,Paprašė pakeisti batus į mažesnius; mažesniais“.