Pasak kalbininkės A. Valeckienės, įvardžiuotinių formų darybos tradiciją lietuvių kalba paveldėjo dar iš indoeuropiečių. Enklitiškai (kaip polinksnis) priaugę įvardžiai jis arba ji sudarė būdvardžio ir įvardžio, dalyvio ir įvardžio, įvardžio ir įvardžio, taip pat skaitvardžio ir įvardžio sudėtinių žodžių konstrukciją. Dabar įvardžiuotinės formos yra linksniuojamos žymiai vienodžiau nei paprastosios ir yra lyg deimantas nusigludinusios visuomenei jas vartojant jau ilgus šimtmečius.

 

Šį kartą panagrinėsime šių formų vartojimo ypatumus, pasitaikančias klaidas, taisymo atvejus. Įvardžiuotinės formos ne tik plačiai vartojamos, bet ir  išlieka mūsų kalbos ,,gražintojos“, kurios pabrėžia, apibrėžia ar išskiria. Deja, daroma būdingų šių formų vartojimo klaidų - esame linkę trumpinti jas ir tokiu būdu keičiame reikšmę bei netiksliai įvardijame aptariamą objektą. Pavyzdžiui, bibliotekos suaugusių teatras. Jeigu nenurodomas, kokių suaugusių (kas tie suaugę), reikia vartoti įvardžiuotinę formą suaugusiųjų teatras.

 

Įvardžiuotinės formos, susidariusios iš paprastųjų ir enklitiškai priaugusių įvardžių, dažniausiai skirtos tik sudėtiniams terminams ir pavadinimams apibrėžti.  Šių formų linksnių galūnės yra susidariusios iš paprastųjų kalbos dalių, tokių kaip būdvardis, dalyvis, įvardis ar skaitvardis galūnių ir prie jų priaugusių įvardžių jis, ji formų, kurios ilgainiui, dėl patogesnio ištarimo, kito.Taigi, lietuvių kalboje įvardžiuotines formas turi ne tik būdvardžiai, bet ir dalyviai,įvardžiaiar skaitvardžiai. Įvardžiai jis, ji prisitvirtino ir prie pastarųjų kalbos dalių.

 

Pagrindinė šių įvardžiuotinių formų paskirtis yra pabrėžti (trečioji vidurinė mokykla), apibrėžti (gražioji lietuvaitė) ir išskirti (naujieji kaimynai). Įvardžiuotinės formos taip pat vartojamos rūšiai žymėti, ypač terminologine reikšme, pavyzdžiui: lengvoji pramonė, nekilnojamasis turtas, sveikieji skaičiai ir panašiai. Patikėkite, keista būtų girdėti ar skaityti taip: lengva pramonė (ne svorį juk nurodome), sveiki skaičiai (lyg būtų ir ligotų), vyriausias specialistas (nebent tik norėtume nusakyti jo amžių). Taip pat įvardžiuotinėmis formomis galima išreikšti švenčių, pareigybių, instancijų ar kitus pavadinimus: Vasario šešioliktoji, trečioji kirčiuotė, vyriausiasis redaktorius, Aukščiausiasis Teismas ir panašiai.

Taigi, įvardžiuotinių formų vartojimas lietuvių kalboje yra labai svarbus. Jos sudaro terminų žodynų pagrindą, aptinkamos svarbiuose pavadinimuose, folklore (pavyzdžiui, skaisčioji saulelė, jaunasis bernelis). „Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje“ (2005) minima: „Klaida laikomas ir neįvardžiuotinių formų vartojimas vietoj įvardžiuotinių rūšiai, išskiriamajai daikto ypatybei reikšti sudėtiniuose terminuose ir pavadinimuose: juoda (= juodoji) arbata, viešas (= viešasis) maitinimas, bendros (= bendrosios) praktikos gydytojas. Tačiau jau įsigalėjusių terminų: juoda duona, sausas vynas keisti nereikia.

 

Pasitaiko, kad įvardžiuotinės formos vartojamos ne visai tiksliai, be reikalo. Dažniau aptinkame tokių atvejų su aukščiausiojo ir aukštesniojo laipsnio būdvardžiais. Jie rodo, kad žymimas daiktas turi didžiausią arba didesnį ypatybės kiekį palyginti su kitais daiktais. Tokiu būdu jau pati laipsnio reikšmė išskiria nuo kitų daiktus.Todėl dažnai visai nemotyvuotai manoma, kad reikia vartoti įvardžiuotines formas. Iš tikrųjų įvardžiuotinės formos tokiais atvejais tiktų nebent tada, kai išskiriamasis daiktas didžiausiu arba didesniu ypatybės kiekiu yra žinomas. Pavyzdžiui, galima apsieiti be įvardžiuotinių formų tokiame sakinyje: ,,Tolyn, ligi pat jūros, ligi pat tolimiausiųjų (=tolimiausių) susigūžusių kopose žvejų kaimelių, nuplaukė gandras...“(A. Valeckienė).

 

Norėdami brėžti žymimųjų daiktų ypatybes, mes turime ir kitokių priemonių, pavyzdžiui: žodžiai pats, visų didžiausias, to paties būdvardžio nelyginamosios formos daugiskaitos kilmininkas (gerų geriausias). Pažymėtina, kad prie paprastųjų formų dažnai galima pridėti prieveiksmius labai, visai, o prie įvardžiuotinių išskiriamosios reikšmės formų tokie prieveiksmiai nevartojami, pvz.: labai didelis vyras, visai geri batai, bet negalima vartoti taip: labai didysis vyras, visai gerieji batai.

 

Pastebėtina, kad įvardžiuotinės formos taip pat vartojamos uždarųjų bendrovių ir firmų pavadinimuose (Uždaroji akcinė bendrovė ,,Verslo raktas“).