Kalbos kultūra yra plati sąvoka. Išvengti kalbos klaidų ne taip paprasta – nemažai jų labai įaugo į vartoseną ir net neįtariame, kad yra taisytinos.  Gaji kitų kalbų įtaka, skubėjimas ir neatidumas, nenoras pasitikslinti, pasiklausti, pasimokyti taip pat ,,pakiša koją“ kalbos taisyklingumui. Tad klaidų klaidelių vis randasi, ypač šnekamojoje kalboje, kai kalbėtojai mažai kontroliuoja savo šneką.

 

 Reikia pasakyti, kad dabar viešojoje kalboje  šiurkščių žodyno klaidų, ko gero, nėra tiek daug. Mažėja svetimybių, pavyzdžiui, retai kada išgirsi sakant ,,viedras“ ar kitą akivaizdų svetimžodį. Tačiau gausu anglizmų, jaunimo žargono. Dažniau pasitaiko neteiktinų vertinių (gerbūvis vietoj aplinka, gerovė), junginių klaidų (ant kiek, ant tiek vietoj taip, tiek). Nemažai yra žodžių ir junginių reikšmės klaidų, t. y. žodžiai vartojami tokiomis reikšmėmis, kokių jie neturi, nors galbūt turi kitoje kalboje (apsijungimas vietoj susijungimas, bendrai vietoj apskritai).

 

Painus yra linksnių vartojimas. Štai neapibrėžtam daiktų kiekiui ar daikto daliai reikšti turi būti vartojamas kilmininkas, o ne vardininkas: Yra pažeidimai (= pažeidimų) dėl <...>; Tikimės, kad iš to bus nauda (= kad iš to bus naudos / kad tai bus naudinga); Nėra numatytos lėšos (= numatyta lėšų) remontui; Buvo įsigyta (= įsigyti) rangos darbai pigiau arba (= buvo įsigyta rangos darbų pigiau); Trūksta šeši šimtai (= šešių šimtų) tūkstančių eurų; Daro grubias klaidas (= didelių / stambių klaidų). Į ką nors kreipiantis (nevartokime pas ką nors) reikia sakyti šauksmininku, pavyzdžiui: Kaimynas (= Kaimyne), vakare susitikime.

 

Parengė vyriausioji kalbos tvarkytoja Birutė Kajutytė.